Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Česlovas
JURŠĖNAS

     Gimė 1938 m. gegužės 18 d. Ignalinos rajono Panižiškės kaime. 1955 m. aukso medaliu baigė Ignalinos vidurinę mokyklą. 1960 m. Vilniaus universitete įgijo žurnalisto specialybę.
    Dirbo "Tiesos" redakcijoje. Nuo 1964 metų - Lietuvos RTV tarptautinis apžvalgininkas, po ketverių metų - televizijos Informacijos redakcijos vyriausiasis redaktorius. 1973 m. baigė Leningrado (Sankt Peterburgas) aukštąją partinę mokyklą. 1973-1975 ir 1983-1988 metais - Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto instruktorius, Spaudos, televizijos ir radijo sektoriaus vedėjas.
    1975-1978 metais - LTSR Ministrų Tarybos Kultūros skyriaus vedėjo pavaduotojas. 1978-1983 metais vadovavo "Vakarinių naujienų" redakcijai. 1988 m. rudenį tapo Televizijos ir radijo komiteto kolegijos nariu, politikos apžvalgininku, vedė LTV "Atgimimo bangos" ir kitas populiarias laidas. 1989-1990 metais - Vyriausybės spaudos atstovas.
    LKP atsiskyrimo nuo TSKP ir savarankiškos LKP pertvarkymo socialdemokratiniais pagrindais dalyvis.
    1990-1992 metais - Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas, 1992 metais - AT - AS seniūno pavaduotojas. Nuo 1992 metų - Seimo narys. Šeštojo Seimo pirmininkas (1993 02 25 - 1996 11 25).
    Lietuvos demokratinės darbo partijos pirmininkas, Seimo LDDP frakcijos seniūnas.
    Parlamentinės ryšių su Kinijos Liaudies Respublika grupės pirmininkas, ryšių su Vokietijos Federacine Respublika grupės pirmininko pavaduotojas.
    Išleido keletą knygų ir žinynų apie pasaulį ir politiką.
    Žmona Jadvyga - žurnalistė, dirba Lietuvos telegramų agentūroje. Sūnus Saulius - fizikas, gamtos mokslų daktaras, dirba Vilniaus universitete.
      
    Kovo 11-oji šiandien švenčia penktąsias gimimo metines. Prisiminę žmonijos amžių, netgi daug kuklesnį mūsų valstybės gyvenimą ir palyginę su jais, suvokiame, kad penkmetis - tai tik akimirka. Mūsų Atgimimo kūdikis tebėra gležnas, jis dar įdėmiai tebesidairo aplinkui į atsivėrusį laisvės pasaulį, bando suvokti, kur jo išganymas, kur tyko pavojai, stiprina žingsnius ir renkasi kelią. Šis kūdikis - tai mes patys su šiandienos komplikuota realybe, su pirmųjų laimėjimų džiaugsmais ir dar su labai suniokota ekonomika, su sunkiai sprendžiamomis socialinėmis problemomis, kultūrinės raidos strigimu (…)
    Šiandien dar kartą norėčiau nuoširdžiai padėkoti visiems miestų ir kaimų žmonėms, moterims ir vyrams, kurie tą dieną artino, kurie krovė lobius į materialinių ir dvasinių vertybių skrynią sunkiais okupacijų metais, kurie šalo prie šių rūmų, pasiryžę kovoti ir mirti anomis nepriklausomybės įtvirtinimo, jos gynimo dienomis.
    Norėčiau išreikšti pagarbą rezistencijos dalyviams, tremtiniams ir politiniams kaliniams, kurie negandos metais nepalūžo, verčiau pasirinko mirtį, kalėjimus ir lagerius, liko šviesiais žiburiais laisvės kovoj. Jų kančias ir žygius turėtume įamžinti paminklu Vilniuje.
    Pagarbą ir padėką šiandien norėčiau pareikšti Lietuvos katalikų bažnyčiai, kuri, visaip ujama ir persekiojama, tvirtai stovėjo Lietuvos, jos piliečių sąžinės laisvės sargyboje, o neįveiktoji "Lietuvos bažnyčios kronika" liko neblėstantis šios kovos liudininkas.
    Kaip čia neprisiminti mūsų tautos atgimimo stebuklo - Sąjūdžio, kuris galinga banga pakėlė seną ir jauną ir nesulaikomai nunešė laisvės ir nepriklausomybės link. Lenkiame galvas šiam stebuklui, visiems prie jo lopšio stovėjusiems Lietuvos vyrams ir moterims.
    Objektyviai vertindami mūsų žingsnius į nepriklausomybę, mes neturėtume užmiršti ir savarankiškosios Lietuvos komunistų partijos vaidmens. Jos atsiskyrimas nuo Maskvos, turėjęs platų atgarsį pasaulyje, buvo antrasis svarbus žingsnis atgimimo keliu. Savarankiškosios LKP iniciatyva dar LTSR Aukščiausioji Taryba iki Kovo 11-osios paskelbė niekiniu Lietuvos prijungimą prie TSRS 1940 m.
    Šiandien, gerbiamieji bičiuliai ir ponai, norėčiau tarti keletą žodžių vienu skaudžiu klausimu, kuris yra svarbus ir kartu nelengvas ne tik man, bet ir mano kolegoms, daugeliui žmonių. Ir aš tikiuosi, kad būsiu suprastas. Daugiau kaip 20 metų aš buvau Lietuvos komunistų partijos narys. Jaučiu moralinę atsakomybę už tuos, kurie partijos vardu darė nusikaltimus tautai ir Lietuvos valstybei. Todėl šiandien noriu atsiprašyti visų tų Lietuvos žmonių, kurie tais sunkiais laikais buvo persekiojami, tremiami, nuskurdinti. Noriu atsiprašyti už tuos buvusius komunistus ir tuos nepartinius, kurie kolaboravo su pavergėjais, persekiojo, trėmė, kalino visai nekaltus žmones. Tokius atsiprašymo žodžius šiandien, tikiuosi, ištartų ir mano bendraminčiai. Tikiuosi, jog man pritartų ir tie buvę komunistai, kurie priklauso ne tik LDDP, bet ir TS(LK), Centro sąjungai, kitoms partijoms. Tik atsiprašę mes užbaigsime atgailą ir galėsime siekti tikros santarvės. Kartu, gerbiamieji, norėčiau prisiminti inauguracinę mūsų Prezidento A.Brazausko kalbą, pasakytą 1993 m.: "Kviečiu visas Lietuvos politines partijas ir judėjimus susitarti dėl bendradarbiavimo sprendžiant svarbiausias krašto problemas, pasirašyti santarvės deklaraciją" (…).
    1990 metų kovo 11-ąją atgimusi Lietuva gyvena, rutuliojasi, jos saulė pastebimai kyla virš horizonto, nušviesdama ateities šviesa vis didesnius plotus. Statykime Lietuvą taip pat susitelkę, kaip dar taip neseniai buvom susitelkę gindami nepriklausomybę.
    
    Iš Seimo Pirmininko Č.Juršėno kalbosiškilmingame Seimo posėdyje
    1995 m. kovo mėn.11 d.