Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Vytautas
LANDSBERGIS

     Gimė 1932 m. spalio 18 d. Kaune, architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio ir akių gydytojos Onos Jablonskytės-Landsbergienės šeimoje. Baigė vidurinę ir J.Gruodžio muzikos mokyklas. 1950 m. įstojo į Valstybinę konservatoriją Vilniuje, ją baigė 1955 m.
    1952-1990 m. vertėsi pedagoginiu darbu. Dėstė fortepijoną Vilniaus M.K.Čiurlionio muzikos mokykloje, Valstybinėje konservatorijoje, jos Klaipėdos fakultetuose, Vilniaus Pedagoginiame institute. 1969 m. apgynė disertaciją "M.K.Čiurlionio kompozitoriaus kūryba". 1978-1990 m. - Lietuvos muzikos akademijos profesorius. Čia 1994 m. apgynė habilituoto daktaro disertaciją.
    Išleido 15 knygų, kuriose daugiausiai gvildena M.K.Čiurlionio kūrybą, o vėlesniais metais - Lietuvos ir tarptautinius politinius klausimus. Ilgai buvo Lietuvos Kompozitorių sąjungos valdybos ir sekretoriato narys, lig šiol M.K. Čiurlionio draugijos pirmininkas. 1975 m. už monografiją "Čiurlionio kūryba" apdovanotas valstybine premija. Nuo 1995 m. yra Tarptautinio M.K.Čiurlionio vargonininkų ir pianistų konkurso organizacinio komiteto pirmininkas - "M.K.Čiurlionio konkurso" ne pelno įmonės tarybos pirmininkas.
    1988 m. birželio 3 d. išrinktas į Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, o Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime spalio 22-23 d. - į jo Seimą ir Seimo Tarybą. Nuo 1988 m. lapkričio 25 d. iki 1990 m. balandžio 21 d. - Sąjūdžio Seimo Tarybos pirmininkas, o nuo 1991 m. gruodžio 15 d. - Sąjūdžio garbės pirmininkas. 1993 m. gegužės 1 d. įsteigiant Lietuvos Konservatorių - Tėvynės Sąjungos partiją, išrinktas jos pirmininku. 1995 ir 1998 m. išrinktas juo pakartotinai.
    1989 m. kovo 26 d. panevėžiečiai išrinko SSRS liaudies deputatu, o 1990 m. vasario 24 d. - Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatu. 1990 m. kovo 11 d. buvo išrinktas LR AT pirmininku, tapo valstybės vadovu ir vadovavo parlamento sesijai, kurioje paskelbta atkuriama Lietuvos Respublikos nepriklausomybė. 1992 m. buvo išrinktas Seimo nariu ir nuo tada Seimo jungtinės opozicijos - Tėvynės Santaros balsuotu sprendimu veikė kaip parlamento opozicijos vadovas. Buvo Lietuvos delegacijos Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje bei Lietuvos delegacijos Baltijos Asamblėjos narys. 1990-1992 m. - vienas iš Baltijos valstybių Tarybos vadovų, o 1990-1991 m. - LR Konstitucijos metmenų rengimo komisijos pirmininkas. 1990-1991 m. - Valstybinės derybų su SSRS delegacijos pirmininkas.
    1996 m. spalio mėn. išrinktas Seimo nariu Kauno kaimiškoje apygardoje, o 1996 m. lapkričio 25 d. išrinktas Seimo pirmininku.
    Lietuvoje yra apdovanotas Lietuvos šaulių sąjungos Šaulių žvaigždės ordinu (1991 m.), o 1998 m. - Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Pasipriešinimo dalyvio I laipsnio žymeniu už paramą rezistentams ir nuopelnus Lietuvai bei Lietuvos Vytauto Didžiojo Pirmojo laipsnio ordinu.
    1991 m. jam paskirtos Norvegų Tautos taikos, Prancūzijos Fondation du Future, JAV Vydūno fondo premijos, Didžiosios Britanijos Tarptautinio laisvės fondo apdovanojimas, Lenkijos skautų sąjungos Garbės kryžius. 1992 m. Jis gavo Vokietijos Hermann-Ehlers-Preis, Estijos Respublikos medalį už nuopelnus, o 1994 m. - Katalonijos kultūros fondo 9-ąją tarptautinę Ramon Llull premiją. 1995 m. tapo Vokietijos šaulių Šv. Sebastijono ordino kavalieriumi. 1997 m. apdovanotas Prancūzijos Garbės Legiono ordinu. 1998 m. gavo Italijos Vibo Valentia "Liudijimo" premiją už įnašą į Lietuvos išsilaisvinimą ir buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo Pirmo laipsnio ordinu bei Norvegijos Karališkojo ordino "Už nuopelnus" Didžiuoju kryžiumi. 1999 m. apdovanotas Lenkijos Respublikos Didžiojo Kryžiaus ordinu, UNESCO medaliu už indėlį demokratijos plėtojime bei kovoje už žmogaus teises, Maltos ordino Nuopelnų ordino Didžiuoju kryžiumi, Graikijos Garbės ordino Didžiuoju kryžiumi, Komunizmo Aukų Memorialo Fondo Trumano-Reigano Laisvės apdovanojimu. Norvegų premijos pagrindu įsteigė Vytauto Landsbergio fondą - labdaringą organizaciją, kuri rūpinasi vaikų invalidų globa ir gydymu bei jaunais menininkais.
    1991 m. tapo Čikagos Lojolos universiteto teisės garbės daktaru, o 1992 m. - Lietuvos Vytauto Didžiojo universiteto Kaune filosofijos garbės daktaru ir Ogdeno (JAV) Weberio universiteto humanitarinių mokslų daktaru. 1992 m. jis buvo nominuotas Yaale universiteto teisės daktaru. 1997 m. tapo Klaipėdos universiteto garbės daktaru bei Lietuvių Katalikų Mokslo akademijos akademiku, o 1998 m. - Vilniaus Gedimino Technikos universiteto garbės nariu.
    Žmona - pianistė, Lietuvos Muzikos akademijos docentė. Dvi dukros - muzikės. Sūnus - literatas ir filmų režisierius.
      
    Ištvermės ir vilties metai
    
     Baigiasi jau antrieji Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metai. Pažvelgę atgal į juos, regime nemaža džiaugsmingų ir liūdnų dienų, buvo priimta daug reikšmingų respublikai dokumentų, daug kas nuveikta ir juos įgyvendinant. Kovo 11-oji atvertė naują viltingos istorijos puslapį, užvertė storą ir niūrų priespaudos dešimtmečių tomą, pradėjo naują kovos tarpsnį, kokybiškai kitokį tarpsnį kelyje į visišką nepriklausomybę. Šiandien gerai mato tas, kas nori matyti, kokia buvo tada mūsų sprendimo prasmė ir esmė. Tuomet iš karto viską pasakėme aiškiai ir iki galo. Sąžiningai pasakėme Lietuvai, rinkėjams, dabarčiai, istorijai, galų gale sau, kaip ir oponentui, kuriam pasiūlėm atvirą ir dorą išeitį: užbaikim po 50 metų to Stalino naikinimo istoriją; atitaisykime, ką galima atitaisyti, tada žiūrėsime į ateitį ir greičiau užmiršime kitas skriaudas, gyvensime kaip geri kaimynai.
    Toks buvo mūsų siūlymas, bet kaimynas nesutiko, verčiau likdamas tuo pačiu skriaudėju kaip prieš 50 metų. Tiesa, truputį keitėsi jo reikalavimai mums ir kalba su mumis, bet vis dėlto geranoriškumo, pagarbos lietuvių tautos ir visų Lietuvos žmonių siekimams tebetrūksta. O tuos savo siekimus mūsų žmonės dar kartą patvirtino ir šių metų vasaryje - per 90 % Lietuvos plebiscite dalyvavusiųjų pareiškė: tebūnie Lietuva nepriklausoma valstybė, tebūnie ji demokratinė respublika! Ir tų žodžių, kuriuos ištarė beveik visa Lietuva, niekas kitas nebegalės atšaukti, pakeisti, paneigti. Jokia partija, jokia kariuomenė, joks prezidentas ar caras, net ir viso pasaulio gelbėjimo arba priežiūros komitetas, net ir šita mūsų Aukščiausioji Taryba, sakykim, kokiomis nors dujomis apsvaiginta ir sušaudyti prigrasinta, negalėtų priimti nutarimo, kuris teisėtai pakeistų visos tautos, vienintelio šios žemės suvereno, sprendimą.
    Visų Lietuvos žmonių nutarimas, kad Lietuva turi būti nepriklausoma, yra aukščiausias ir galutinis, nebent jie patys rytoj balsuotų priešingai, o to jau gal nesitikėtų nė velionis Molotovas.
    Tai kertinis akmuo, kuris šiandien jau padėtas į konstitucinius Lietuvos Respublikos pamatus. Ant jo toliau statysim teisinę valstybę su žmonių rinkta valdžia, kuri pati yra pavaldi įstatymui.
    Mes turime keletą galimybių pasirinkti. Bręsti ir augti - kaip mokė Lietuvos kardinolas pirmose pamaldose prie atgautosios (prisimename - Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo dienomis) Vilniaus Arkikatedros, visos Lietuvos šventyklos.
    Keltis ir eiti, - ką ir padarė Lietuva, lyg būtų išgirdusi sunkioje ligoje Naujojo Testamento žodžius.
    Telktis ir dirbti - Lietuvos naudai ir žmonių gėrybei, visų gerovei, - kaip mokė Vincas Kudirka, kaip giedame savo valstybės himną ir tautos giesmę.
    Turime ir dar vieną pasirinkimą - raustis ir drumsti. Raustis po dar nesutvirtėjusiais atstatomos valstybės pamatais, drumsti Nepriklausomybės dangų svetimo nuodingo eterio garais ir niekinančio netikėjimo dūmais.
    Anie pasirinkimai reiškia meilę - teisybės ir doros, artimo ir Tėvynės. Iš to ketvirtojo pasirinkimo dažnai kyšo pagieža, pavydas, neapykanta, kitąsyk ir godulys ar kokie draugelių grupės interesai. Pasirinkime teisingai - ir kurie esame čia, Aukščiausiojoje Taryboje, ir visoje Lietuvoje.
    Tiktai tada turėsime nenugalimą ginklą ir telksimės į didelį taikos kareivių, Lietuvos talkininkų būrį.
    Mūsų reikės daug, ir iš kiekvieno reikės daug, nes ateinantys nepriklausomybės metai vargu ar bus lengvesni už praėjusius. 1991