Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Leonas
MILČIUS

     Gimė 1942 m. gruodžio 11 d. Kauno rajone, Kluoniškių kaime.
    1949-1956 m. mokėsi Zapyškio 7-metėje mokykloje, 1960 m. - Ežerėlio vidurinėje mokykloje. 1965 m. baigė LŽŪA Mechanizacijos fakultetą. 1965-1967 m. dirbo Joniškėlio žemės ūkio technikume dėstytoju, 1967-1990 m. - Lietuvos žemės ūkio mechanizacijos ir elektrifikacijos mokslinio tyrimo instituto aspirantu, jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu, šio instituto Projektavimo konstravimo biuro skyriaus vedėju, 1990-1992 m. - LR Žemės ūkio ministerijos Mokslo ir mokymo departamento direktoriumi.
    1990 m. vasario 24 d. buvo išrinktas LR Atkuriamojo seimo deputatu. Dirbo Agrariniame komitete, priklausė Lietuvių tautininkų sąjungos frakcijai, o 1992 m. spalio 20 d. Kauno-Kėdainių rinkiminėje apygardoje Nr. 65 buvo išrinktas į LR Seimą, dirbo Socialinių reikalų ir darbo komitete, buvo Lietuvių tautininkų sąjungos frakcijos seniūnu. Nuo 1997 m. dirba Lietuvos žemės ūkio inžinerijos institute (Kauno r., Raudondvaris) Konstravimo-projektavimo biuro vedėju, Lietuvos žemės ūkio universitete vyresniuoju asistentu, yra Europos žemės ūkio inžinierių draugijos narys.
    1973 m. apgynė disertacinį darbą technikos mokslų kandidato vardui gauti (1993 m. nostrifikuotas į daktarus), yra 3 išradimų, daugiau nei 50 mokslinių ir 250 politinių bei publicistinių straipsnių autorius, bendradarbiauja laikraščiuose "Kauno diena", "Tėviškės žinios", "Tautininkų žinios", JAV lietuvių savaitraštyje "Dirva". Yra Lietuvių tautininkų sąjungos Kauno rajono valdybos pirmininkas, LTS tarybos narys.
    Žmona Simona (g.1949), mokslų daktarė, Kauno medicinos universiteto Stomatologijos fakulteto Profilaktinės ir vaikų stomatologijos klinikos vadovė, docentė. Sūnus Mindaugas (g.1971) - veterinarijos gydytojas, Lietuvos veterinarijos akademijos Konsultacinio centro konsultantas. Dukra Gintarė (g.1976) Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės instituto magistrantė.
      
    Tolimas ir artimas dešimtmetis. O mintys bėga dar toliau, į 1988 metus, jų Vasario 16-ąją. Jaudinanti ir keista nuotaika žadėjo greitą pasikeitimą. Atrodo, tą vakarą Kauno gatvės sugėrė paskutinį absurdo lašą, dėl to vėliau galėjo būti tik laisviau, aiškiau ir drąsiau. Tą vakarą įtikėjau, kad turi kažkas nutikti, kažkas jau turi rastis naujo. Ir radosi. Pavasarį gimė Sąjūdis, kurio nebuvo galima nepriimti, nebuvo galima būti šalia jo. Kai šiandien kalba, kad signatarų likimas yra kaip atsitiktinė dovana, kad jis nukrito iš dangaus, kalba netiesą.
     Iki kovo 11-osios dar buvo kalnai naujų įvairiausių darbų, keletas metų pačios aktyviausios veiklos - nepaisymas laiko, šeimos, išlaidų, tiesioginio darbo. Pirmoji Sąjūdžio grupė Kauno rajone, Raudondvaryje, kas savaitiniai audringi susitikimai Kauno radijo gamyklos "Šilelio" salėje, Sąjūdžio seimo reikalai, žemdirbių sąjūdžio kūrimas, diskusijos Žemės ūkio akademijoje, tūkstančiai įvairiausių parašų, aukos bažnyčioms ir monumentams, Lietuvos partizanų perlaidojimai, atstatomi ir naujai statomi kryžiai, paminklai, susitikimai su žmonėmis - kaimuose, miesteliuose, mokyklose ir darbovietėse. Gražus ir turiningas buvo laikas, už tuos du metus vertėjo ir dvidešimtį atiduoti, bet jie veltui nekrito iš dangaus, už dvidešimtį ir dirbama buvo.
    Apsisprendimas būti kandidatu į Aukščiausios Tarybos deputatus nebuvo sunkus, tai buvo lyg natūrali Sąjūdžio seimų tąsa, pareiga, lyg graži talka įteisinti Nepriklausomybę. Galbūt tada dar nebuvo tikro valstybinio darbo patyrimo, prisiimtų darbų naštos ir atsakomybės suvokimo, nes tvirtai buvo tikėta laisvės, žmonių vienybės, pasiaukojimo ir kitais pripažintais idealais. Bet kokia mintis, jog kažkas iš Sąjūdžio vadovybės gali būti savanaudiškas ar garbėtroška kitų, netgi tautos sąskaita, rodėsi atgrasi. Rodėsi, kad priimti pirmieji įstatymai, laisvos Lietuvos Konstitucija, įteisinta privati nuosavybė duos kiekvienam tvirtumo, pasitikėjimo savarankiškai tvarkytis, kad tik ji leis sukurti turtingą visuomenę, stiprią ir klestinčią valstybę.
    Kovo 11-osios niekada nesiejau su labai lengvu ar pasiturinčiu gyvenimu, bet visada maniau, kad Lietuvoje įsivyraus sąžinė, tiesa, teisingumas, kad tautos garbė daugiau niekada nebus išduota ar įkeista. Rodėsi reikia tik išsilaikyti, nors tris savaites, nors tris mėnesius, nors tris metus ir ateis pripažinimas, rasis tikroji garbinga Lietuvos valstybės vieta Europoje. O po dešimties metų garantuotai būsime ir saugūs, ir tvirtesni, ir laimingesni.
    Ir labai gaila, kad praėjus dešimčiai metų valstybės pamatuose Sąjūdžio laikų idealai tapo nereikalingi, kaip ir jais tikėję žmonės. Gaila, kad turėto laiko, per kurį galėjo būti sukurta tikrai laisva ir graži Lietuva, kurioje dauguma žmonių būtų laimingi, neužteko, kad jo reikia dar daugiau.
    Duok, Dieve, kad jo būtų.