Nuotrauka

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Lionginas
ŠEPETYS

     Gimė 1926 11 23 d. Ukmergės rajone, Kazliškių kaime. 1953 metais baigė Kauno politechnikos institutą, inžinierius architektas. Menotyros mokslų kandidatas, humanitarinių mokslų habilituotas daktaras, Lietuvos Mokslų Akademijos narys korespondentas.
    1953-1957 m. dirbo Kauno politechnikos institute asistentu, vyresniuoju dėstytoju; 1957-1960 m. buvo komjaunimo ir partijos darbuotojas. 1960-1963 m. mokėsi Visuomenės mokslų akademijos aspirantūroje Maskvoje. 1964-1967 m. buvo Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto Kultūros, mokslo, švietimo skyriaus vedėjas; 1963-1968 m. dirbo Dailės institute docentu; 1967-1976 m. Lietuvos TSR kultūros ministras; 1976-1989 m. Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto sekretorius.
    Nuo 1990 m. nepartinis.
    Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Nusipelnęs meno veikėjas.
    Buvo išrinktas septintojo-vienuoliktojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu, dešimtojo ir vienuoliktojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, vienuoliktojo šaukimo TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatu.
    Yra išleidęs knygas "Daiktų grožis", "Modernizmo metmenys", "Ispanija. Siluetai ir spalvos", "Žmogus. Menas. Aplinka", "Menas ir aplinka" (rus. k.), "Kultūra ir mes", paskelbęs straipsnių meno istorijos bei teorijos klausimais.
    Žmona Nijolė gydytoja, sūnus Linas architektas, sūnus Lionginas ekonomistas, anūkas Tomas, anūkė Ieva.
    1990-1992 m. - Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas.
      
    TĄ NAKTĮ MŪSŲ RANKA,
    ŠIRDIS IR PROTAS BUVO VIENINGI
    
    Lietuvos Respublikos Seimo išleistame 1998 m. kalendoriuje birželio 17-oji pažymėta kaip Sąjūdžio iniciatyvinės grupės 1988 m. susitikimo su manimi diena bei pirmojo oficialaus Sąjūdžio dialogo užsimezgimo su LTSR vadovybe pradžia. Iš tiesų, stengiausi remti Sąjūdžio žingsnius, atverti jam masinės informacijos priemones. Už tai vis įnirtingiau puolamas vietinių ir centrinių dogmatinio mąstymo partiečių 1989 m. pradžioje atsisakiau LKP CK sekretoriaus pareigų.
    Tačiau partijoje tęsiau reformistinę veiklą, kurios galutinis tikslas - atsiskyrimas nuo TSKP, kaip būtina sąlyga Lietuvos valstybingumui atkurti. Tam reikėjo neeilinio partijos suvažiavimo. Jam parengti prieš LKP CK daugumos valią Universiteto, Mokslų Akademijos, kūrybinių sąjungų partinių organizacijų iniciatyva buvo sukurta grupė, į kurią iš senojo CK įėjome tik du atstovai. Grupė parengė teigiančią nepriklausomą demokratinę Lietuvą partijos programą. Įvykus suvažiavimui, pirmininkavau paskutiniame jo posėdyje, kurio metu ir buvo priimta nauja programa, atskilo TSKP šalininkai, įkurta savarankiška LKP.
    Būdamas LTSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, dalyvavau suteikiant Atgimimo idėjoms teisinį pavidalą. Nedemokratiškai išrinkta Aukščiausioji Taryba klojo Lietuvos demokratiškumo, nepriklausomybės ir valstybingumo pamatus. Įteisinome valstybinės lietuvių kalbos vartojimo nuostatus; susigrąžinome vėliavą, himną, tautinį herbą; priėmėme ekonominio savarankiškumo, tautinių mažumų ir kt. svarbius įstatymus; panaikinome Molotovo-Ribentropo pakto pasekmes… Pirmieji Rytų Europoje atsisakėme 6-ojo LTSR Konstitucijos straipsnio apie partijos vadovaujantį vaidmenį. Tokiu būdu įteisinome daugiapartiškumą. Pastarasis aktas paskatino deputatus priklausomybininkus pareikšti man nepasitikėjimą. Didžioji deputatų dauguma jų neparėmė.
    Neapsieita ne tik be politinės įtampos, bet ir be intrigų. 1988 m. lapkričio 18 d. Sąjūdžio vadovai, mėgindami bent morališkai paremti estus, paprašė leidimo Aukščiausiosios Tarybos posėdyje pateikti Konstitucijos pataisas, analogiškas estiškoms - apie respublikos įstatymų viršenybę prieš sąjunginius. Apie jų priėmimą tądien nebuvo kalbos. Ir negalėjo būti, nes tai kirstųsi su reglamentu. Nebalsavus dėl tų pataisų, iš anksto prie rūmų sušaukta minia deputatams surengė juodą obstrukciją.
    Kai 1990 m. naujametiniame "Literatūros ir meno" numeryje prasitariau, kad ir šio šaukimo Aukščiausioji Taryba galėtų paskelbti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, daugelis deputatų ragino taip pasielgti.
    Ištisai per televiziją ir radiją transliuojami, kupini aktualių klausimų bei iki tol neįprastų karštų diskusijų Aukščiausiosios Tarybos posėdžiai labai iškėlė jos autoritetą. Natūralu, kad nesunkiai laimėjau rinkimus į naujos kadencijos Aukščiausiąją Tarybą - atėjau į 1990 m. Kovo 11-ąją.
    Sakoma, kad didelio menininko protas, širdis ir ranka vieningi. Tą patį galima pasakyti ir apie deputatus, 1990 m. Kovo 11-ąją savo parašais balsavusius "už".