Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Povilas
VARANAUSKAS

     Gimė 1941 02 21 Pasvalio rajone, Kalneliškių kaime. 1958 m. baigė su pagyrimu Kauno politechnikumą, 1964 m. - su pagyrimu Kauno politechnikos instituto vakarinį skyrių, nes į stacionarą nebuvo priimtas politiniais motyvais, inžinierius mechanikas, 1965 m. baigė Filosofijos fakultetą. Technikos mokslų daktaras (1970), Lietuvos Valstybinės premijos laureatas (1974), nusipelnęs išradėjas (1978), docentas.
    1958-1968 m. dirbo Kauno "Pergalės" turbinų (vėliau - laivų mechanizmų) gamykloje bei prie jos įkurtame organizacijos pašto dėžutė 438 filiale konstruktoriumi, 1965-1990 m. - Kauno politechnikos institute vyresniuoju dėstytoju, docentu, pagrindiniu moksliniu bendradarbiu, mokslinės laboratorijos vedėju, 1990-1992 m. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo narys, iškeltas Sąjūdžio ir išrinktas Kaune. Buvo Švietimo, mokslo ir kultūros bei Piliečių teisių ir tautybių reikalų nuolatinių komisijų narys, Rezistencijos dalyvių teisių komisijos pirmininkas iki 1994 11 07, iš šių pareigų atleistas, kaip pripažino teismas, neteisėtai. Po neteisėto atleidimo iki 1995 05 17 - bedarbis (neįsiregistravęs darbo biržoje). 1992 m. įrodė, kad apie 40 Kauno gyventojų buvo neteisėtai nubausti administracinėmis nuobaudomis už tariamus prekybos taisyklių pažeidimus. Nuobaudos buvo panaikintos. Kaltieji provokatoriai - nenubausti. Šiuo metu yra darbų saugos ekspertas (liudijimas Nr. 001), skaito paskaitas darbo saugos bei įstatymų temomis.
    1976-1990 m. Išradėjų ir racionalizatorių draugijos Lietuvos tarybos narys, jaunimo sekcijos pirmininkas, jaunimo mokslinės techninės kūrybos Lietuvos tarybos pirmininko pavaduotojas, vadovavo jaunimo mokslinei techninei mokyklai Maskvos liaudies ūkio pasiekimų parodoje (1979), 1988-1990 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narys, kartu su kitais kūrė Lietuvos tremtinių klubą, vėliau reorganizuotą į Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungą (LPKTS), šių organizacijų tarybų narys 1988-1993 ir 1995-1997 m., vedė nuolatinius seminarus-paskaitas (antradieniais) 1988-1990 m."Žinijos" draugijos Kauno perpildytoje salėje Lietuvos Nepriklausomybės bei perspektyvos klausimais. 1989 06 14 organizavo pirmąjį Gedulo ir Vilties renginį Lietuvoje.
    Yra išleidęs metodinį leidinį lietuvių ir rusų kalbomis apie studentų techninę kūrybą. Kartu su kitais autoriais yra parašęs 2 knygas vibrometrijos bei precizinės mechanikos klausimais, šia tema paskelbęs per 100 mokslinių straipsnių, sukūrė apie 400 išradimų.
    Daugelio mokslinų bei išradimų konkursų nugalėtojas ir laureatas. Geriausio metų išradimo Lietuvoje bendraautoris (1970), SSSR visasąjunginių draugijų premijų laureatas (1971), Lietuvos jaunųjų mokslininkų konkurso 1-osios premijos laimėtojas, apdovanotas SSSR Liaudies ūkio pasiekimų parodos 8 medaliais.
    Abu tėvai buvo mokytojai. Todėl 1944 06 14 gyvuliniame vagone be maitinimo trijų mėnesių amžiaus buvo ištremtas į Sibirą, Tomsko sritį, Čajinsko rajoną. Tėvą atskyrė ir kalino Rešotų bei Karagandos lageriuose. 1947 m. kartu su motina iš tremties pabėgo. Gyveno pas motinos gimines pakaunėje: prie Kačerginės ir Garliavos. Tėvą paleidus iš lagerio, motina išvyko pas jį. Išaiškinus pabėgimą vėl buvo įtrauktas į tremties įskaitą, bet leido mokytis Lietuvoje, 1957 m. bausmę, kaip ir tėvams, panaikino, 1989 m. reabilituotas.
    Vedęs. Žmona Džiuljeta baigusi Vilniaus universitete lituanistiką.
      
    Apie šią dieną svajojo visi laisvę ir dorą mylintys lietuviai. Per 75 procentai balso teisę turinčių Lietuvos gyventojų šio kelio pasirinkimo teisingumą pareiškė tautos plebiscite 1991 m. vasario 9 d. Šios dienos preliudija - Kauno "Žalgirio" bei kitų sportininkų pergalės, mokslininkų bei meno kultūros darbuotojų, studentų laimėjimai įvairiuose konkursuose už Lietuvos ribų. Mums ištrykšdavo ašaros, kai šalia laimėtojų vardo būdavo ištariamas žodis LIETUVA.
    Mano aplinka - politiniai kaliniai ir tremtiniai bei tiksliųjų mokslų atstovai. Ir politiniai kaliniai, ir tremtiniai buvo pasiryžę dėl Lietuvos laisvės savo turtą aukoti. Tačiau pamatę, kad jiems negrąžinamą miestų ar priemiesčių žemę valdininkai už kyšius kitiems skiria, kartodami lyg žaibolaidžio žodžius: "vardan tos Lietuvos…", viesulu padūko. O kita mano aplinkos dalis - mokslininkai, daugiausia darbais stengėsi ne tiek save išreikšti, kiek Lietuvą garsinti, tikėjo ir jos ateitimi. Jie jaučia tikrą, gal ne tiek materialų, kiek dvasinį diskomfortą dėl turto ir pinigų iškėlimo virš amžinųjų vertybių. Tačiau ir vieni, ir kiti mano aplinkos žmonės, manyčiau, ne piktintis turėtų, o galvoti, siūlyt, kaip Lietuvos laisvės vairą vairuoti reikėtų. Mes nuolat turėtume mintimis sugrįžti į Sąjūdžio laikmetį ir Kovo 11-osios dvasią. Lietuvą turėsime tokią, kokią patys kursime.
    Žvelgdami atgal mes, signatarai, turėtume pripažinti, kad dabar būtume daug protingesni ir pakantesni vieni kitiems, mylėtume ne tik Lietuvą, bet ir labiau vienas kitą. Ar derinasi sąvoka: "Užmirškime praeitį ir žvelkime į ateitį" su noru išvaryti pirma laiko vieniems kitus iš Aukščiausiosios Tarybos.
    Ėmiausi nepopuliaraus būdo iš dalies atskleisdamas "Voratinklyje" buvusią padėtį mūsų visuome-nėje, susijusią su okupaciniu režimu. Kad sustabdyčiau procesą, kurį laikiau nereikalingu, kad brauktume brūkšnį po praeitimi ir pradėtume rašyti istoriją iš naujos eilutės. Atrodo, man pavyko. Aš visus tik mylėjau.
    Vertingiausiu savo pasakymu laikau, kuris atsispindi stenogramose ir atspausdintas knygoje "Lietuvos Respublikos Prezidentai" (Rimgaudas Geleževičius, Algirdas Mykolas Brazauskas, Valstybinis leidybos centras, V., 1995, p. 461) … atsisakymas proto vien todėl, kad jis yra buvusio komunisto galvoje - nusikalstamas, tautos turto švaistymas. Tokios nuostatos laikausi ir dabar.
    Tikiu aš Lietuva, tikiu jos ateitimi. Laimingas aš esu, kad ji iš dugno prisikėlė, kad teko dalyvauti man šiame virsme.