Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Vladimiras
BERIOZOVAS

     Gimė 1929 m. rugsėjo 29 d. Mažeikių apskrities Viekšnių valsčiuje. Buvo ketvirtasis gausios (4 sūnūs ir dukra) diplomuoto agronomo šeimoje.
    Iki II-ojo Pasaulinio karo jo tėvas, Antanas Beriozovas, nepriklausęs jokiai partijai, valdė ir nuomavo įvairius dvarus ir ūkius, agronomavo. Karo metais jis dirbo Noreikiškių (netoli Kauno), Poginės (prie Babtų), Pavermenio (Kėdainių apskrity) valstybinių ūkių agronomu ir administratorium. Vladimiras tuo metu lankė Kauno V.Kudirkos pradžios mokyklą, vėliau mokėsi kitose vidurinėse mokyklose, t.y. ten, kur gyveno tėvai.
    1950 metais buvo pašauktas į tarybinę armiją. 1953 metais, atitarnavęs kone ketverius metus, grįžo į Kauną ir buvo nukreiptas į komjaunimo bei partinį darbą. Dirbo Molėtuose, Širvintose, Ignalinoje. 1961 metais neakivaizdiniu būdu baigė Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą. 1967 metais buvo pakviestas dirbti į LKP Centro komitetą. Iš pradžių dirbo instruktoriumi, vėliau skyriaus vedėjo pavaduotoju ir vedėju.
    Prasidėjus Atgimimo laikotarpiui, demokratėjant komunistų partijos vidiniam gyvenimui, Sąjūdžio aktyviai palaikomas ir remiamas, Vladimiras Beriozovas buvo išrinktas LKP CK antruoju sekretoriumi. Tai buvo pirmas atvejis, kai respublikinės partinės organizacijos antruoju sekretoriumi išrinktas žmogus be TSKP CK žinios, vadinasi, be jo pritarimo ir palaiminimo. LKP buvo pirmoji ir tuo pačiu vienintelė partinė organizacija be Maskvos statytinio. O jau 1989 m. V.Beriozovas kartu su A.Brazausku pradėjo aktyviai ruoštis partijos atsiskyrimui nuo TSKP. Tai buvo sunkiausių bandymų metai. Jie baigėsi gruodžio mėnesį įvykusiu XX suvažiavimu, kuris priėmė nutarimą atsiskirti nuo TSKP. Tai buvo ne tik deklaratyvus sprendimas, o tvirtas pagrindas kurti naują partiją. Savarankiška LKP ir savo statutu ir programa iš esmės skyrėsi nuo TSKP, todėl vėliau ji pakeitė pavadinimą, tapo LDDP - Lietuvos demokratine darbo partija.
    1989 metais Vladimiras Beriozovas demokratiškuose rinkimuose buvo išrinktas TSRS liaudies deputatu. Tarp Lietuvoje rinktų deputatų jis surinko daugiausia rinkėjų balsų.
    1990-1992 m. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatas, kairiųjų frakcijos pirmininko pavaduotojas.
    1992-1994 m. - Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjas. Signatarų klubo narys.
    Žmona Danutė - pedagogė, duktė Rosita Balčiūnienė - anglų kalbos mokytoja, vaikaitė Agnė - vyresniųjų klasių moksleivė.
      
    ANŲ DIENŲ NUOTRUPOS
    
    Minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto dešimtmetį, kaip aktyvus anų dienų dalyvis ir liudininkas laikau pareiga prisiminti kai kurias Kovo 11-osios priešistorijos nuotrupas.
    1990 m. vasario 7 d. anuometinė LTSR Aukščiausioji Taryba pasmerkė ir nutarė likviduoti 1939 metų Vokietijos ir TSRS sutartis ir jų pasekmes Lietuvai.
    Priėmus šį nutarimą reikėjo nuspręsti, kaip toliau elgtis naujai Aukščiausiajai Tarybai, išrinktai pagal tuo metu galiojusią LTSR konstituciją, kada ir kokius dokumentus būtina priimti. Pasipylė įvairūs pasiūlymai, užsimezgė karštos diskusijos.
    Pasikalbėjusi su žmonėmis, sudarančiais Sąjūdžio aktyvą, LKP vadovybė į Centro komiteto rūmus sukvietė pokalbiui Sąjūdžio ir savarankiškos LKP lyderius. Nebuvo vargo tai padaryti, nes po LKP XX-ojo suvažiavimo dalis Sąjūdžio lyderių jau buvo ir savarankiškos LKP CK Biuro nariai.
    Svarstėme, kada ir kaip skelbti Nepriklausomybės atkūrimo aktą. Po ilgų ir karštų ginčų vis dėlto buvo nutarta, kad naujajai Aukščiausiajai Tarybai susirinkus į Pirmąją sesiją, Nepriklausomybės atkūrimo aktas dar nebus svarstomas. Pakaks vasario 7 dienos nutarimo. Esą, reikia pradėti derybas su Maskva vasario dienos nutarimo pagrindu.
    Tačiau kaip tik tuo metu Maskva nusprendė kovo 12 dieną sušaukti TSRS liaudies deputatų suvažiavimą.
    Vėl aštriai iškilo problema: kada šaukti pirmąją naujosios Aukščiausiosios Tarybos sesiją? Skelbti Nepriklausomybės atkūrimo aktą iki TSRS liaudies deputatų suvažiavimo, ar elgtis taip, kaip buvome anksčiau sutarę?
    Apsvarsčius visus argumentus už ir prieš, deputatų dauguma vis dėlto nusprendė: šaukti pirmąją Aukščiausiosios Tarybos sesiją kovo 11 dieną, iki TSRS liaudies deputatų suvažiavimo.
    Sąjūdžio remiami deputatai įkūrė klubą, kuris reguliariai posėdžiavo, bet jo posėdžiai buvo uždari. Sesijos išvakarėse mes pareiškėme pageidavimą susieiti visiems kartu. Sąjūdžio deputatai sutiko. Tai mes ir padarėme 1990 metų kovo 11-ąją dieną.
    Protingos ir tvirtos anuometinės santarvės dėka, įdėmiai ir geranoriškai įsiklausant abipusius pasiūlymus ir juos derinant, kely į Lietuvos nepriklausomybę, į Kovo 11-ąją dieną buvo išvengta didelių materialinių nuostolių ir žmonių aukų.
    Tiesa, mums anų dienų liudininkams ir aktyviems dalyviams šiandien vis dažniau su grauduliu ir apmaudu tenka skaityti anų istorinių įvykių neobjektyvių interpretacijų, nutylėjimų ar tiesiog klastočių. Pažiūrėkime anų laikų kino kronikas. Taip uoliai iš jų išrankioti kadrai, vardai ir veidai tų, kurie anuomet buvo visos lietuvių tautos dėmesio centre.
    Gaila, kad būsimosios lietuvaičių kartos, studijuodamos istorinį laikotarpį, turės tikėti tais, kuriems lankstaus stuburo ir pataikaujančio proto, o taip pat "teisiųjų įkvėpėjų" dėka pavyko prasiskverbti į naujųjų istorijos kūrėjų kohortą.