Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signatarė
Birutė
VALIONYTĖ
Gimiau 1956 metų spalio 7 dieną Rokiškio rajono Girstakiškių kaime, darbininkų šeimoje. 1974 metais baigiau Biržų II-ąją vidurinę mokyklą, 1977 metais - Kauno A. Kvedaro miškų technikumą, o 1983 metais - LŽŪA miškų fakultetą.
1974-1978 metais dirbau Biržų miško pramonės ūkio Kirdonių girininkijos girininko padėjėja, o 1978-1990 metais - Biržų miškų ūkio medelyno viršininke. 1990-1992 metais buvau Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputate ir dirbau Gamtos apsaugos komisijoje. Čia buvo pradėti ir suformuoti Nepriklausomos Lietuvos aplinkosaugos politikos pamatai, grįsti Europos šalių patirtimi. 1992-1993 metais bedarbė. 1993 metų birželio - gruodžio mėnesiais dirbau Krašto apsaugos ministerijos vyr. specialiste, o nuo gruodžio iki 1994 metų spalio mėnesio - ne pelno organizacijos studijoje "Pro Patrija" vadybininke. 1994-1997 metais dirbau Susisiekimo ministerijoje Aplinkos apsaugos ir eismo saugumo departamento direktore, nuo 1997 metų kovo - Generalinėje miškų urėdijoje prie Aplinkos apsaugos ministerijos Miško atkūrimo, apsaugos ir tvarkymo skyriaus viršininke.
1985-1990 metais buvau TSKP narė, 1988-1990 metais - Lietuvos Žaliųjų parlamento; 1989-1990 metais - Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio, o nuo 1990 metų - Lietuvos Sąjūdžio nare. 1990-1992 metais - LR AT Jungtinės Sąjūdžio frakcijos, o nuo 1992 metų - Nuosaikiųjų frakcijos narė. Dabar nepriklausau jokiai partijai.
Esu politinio kalinio, kuris penkeris metus praleido Norilsko lageryje, duktė. Kad mano galimybės yra ribojamos, aš supratau dar mokyklos suole. Skaudu buvo suprasti, o dar skaudžiau - pajusti. Jau septyniolikos metų gerai įsisąmoninau, kad viską , ką gyvenime pasieksiu, turėsiu padaryti savo galva ir rankomis. Privalėjau išmokti viską daryti geriau negu kiti. Tai žiauri gyvenimo mokykla, grįsta amžinosiomis vertybėmis, stipriai užgrūdinanti ir formuojanti savarankišką asmenybę.
Prasidėjus Atgimimui aktyviai įsijungiau į Žaliųjų judėjimo veiklą. 1988 m. Biržuose įkūrėme Žaliųjų judėjimo klubą "Agaras". Šis klubas išvystė plačią veiklą. Daug dirbome maisto ekologizavimo, karstinio regiono apsaugos srityse. Tuo tarpu Sąjūdžio iniciatyvinė grupė Biržuose buvo įkurta likus dviems savaitėms iki Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio pirmojo suvažiavimo. Biržų Sąjūdį tvirtai vairuojant TSKP partijai, atėjo rinkimai į LTSR AT. Gerai žinodama povandenines tėkmes, vien tam, kad Biržuose vyktų tikrai demokratiniai rinkimai, sutikau dalyvauti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Biržų skyriaus konferencijoje kandidatų rinkimuose į LTSR AT nuo Žaliųjų judėjimo ir, man visai netikėtai, surinkau beveik du trečdalius balsų, tuo sumaišydama gerai surežisuotą rinkimų scenarijų. Biržų rinkimų apygardoje įnirtingoje rinkiminėje kovoje 1990 kovo 8 dieną buvau išrinkta į LTSR AT. Biržų krašto žmonės pasisakė už Sąjūdžio ir Žaliųjų skelbiamas idėjas, kurias įgyvendinti įpareigojo mane. Ačiū jiems už tai. Jau 1990 m
. kovo 10 dieną buvau Vilniuje, Aukščiausiojoje Taryboje. Joje virte virė darbas. Supratau, kad čia greitai įvyks labai svarbūs įvykiai, kuriuose likimas lėmė dalyvauti.
Kas yra Kovo 11-oji man? Tai mano gyvenimo prasmė. Aš dėkinga likimui už suteiktą galimybę dalyvauti savo Tautos Atgimime ir Nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatyme. Kovo 11-osios akimirkos yra neužmirštamos. Tai buvo Tautos susikaupimo ir susiklausymo metas. Gerai prisimenu stingdantį atsakomybės jausmą, kai mano išsakyta valia buvo sutikta džiūgaujančios minios. Žmonės verkė iš laimės - to neįmanoma pamiršti! Tuo metu viskas atrodė taip aišku ir paprasta, kad buvo sunku tuo ir patikėti, jog tokie svarbūs dalykai taip paprastai ir greitai sprendžiami. Kovo 11-oji tai lietuvių tautos laisvės troškimo įkūnijimas taikiu ir demokratiniu būdu. Sausio 13-oji tai patvirtino ir dar kartą pademonstravo lietuvių tautos ryžtą ir valią prieš TSRS okupaciją, kuri rėmėsi brutalia jėga. Tačiau žinodama okupanto galybę, valdymo būdus ir metodus supratau, kad nepriklausomybės paskelbimas yra tik pirmas žingsnis į nepriklausomą valstybę de facto.
Šiandien Lietuvos valstybė pripažinta pasaulyje, ji integruojasi į Europos ir pasaulio politines, ekonomines bei gynybines karines organizacijas. Užsienio politikoje padaryta daug. Tačiau jau 10 metų kuriame valstybę tokią, kokią įsivaizduoja valdanti partija, ar už jos nugaros stovinti finansinė grupuotė. Neturime parengto nepriklausomybės įtvirtinimo ir gynimo strateginio veiksmų plano, kuris būtų konkrečių suderintų veiksmų visuma, įtvirtinanti šalies nepriklausomybę de facto. Visose srityse pasigendu valstybinio mąstymo, o matau tik konjunktūrą. Ko verta maža mirštanti tauta, kuri nepuoselėja, neugdo savo tautos atminties, nekoncentruoja jos proto ir visų galimybių išlikti laiko ir pasaulio tautų kasdienėje kovoje už būvį? Kai kasdien klimpstama vis gilyn rietenose ir nesantaikoje. Kai amžinųjų vertybių skalė yra pakeičiama pinigais ir tarpusavio santykiai grindžiami pataikavimu bei papirkinėjimu. Kai meilė Tėvynei ir gimtajai žemei, dora, sąžinė ir garbė tapo tiesiog nebereikalingi, nes būtent jie trukdo plėtotis konjunktūrinei aplinkai. Todėl nesistebiu, kad savo namus - Nepriklausomą valstybę - statome atbulomis rankomis, susigūžę, vis dairydamiesi į įtakingą "dėdę".
Nejau pamiršome, kad išliksime tik tada, jei veiksime drąsiai, atvirai, vieningai ir visada ginsime savo interesus, vaikus auginsime šalies patriotais, kai stiprinsime ūkį ir tvarką šalies viduje. Visus sunkumus įveiksime, kai žinosime ką darome ir kodėl, jei bus pasitikėjimas tarp eilinio piliečio ir valdžios, kai valdžia gins savo piliečių interesus, o prieš įstatymą būsime visi lygūs, kai pilietis jausis saugus savo šalyje. Žinoma, visam tam reikia laiko, o ypač supratimo, kad viskas priklauso nuo mūsų. Todėl viliuosi, kad pagaliau sustosime ir susimąstysime, kas vyksta mūsuose. Priimsime teisingą sprendimą, kuris veda į Lietuvos valstybės įtvirtinimą de facto. Delsimas yra tolygus savižudybei, nes kasdien prarandame 1990 metų ir Sausio 13 - osios pozicijas, kurios mums visiems suteikė tiek daug vilties ir ryžto. Tad padarykime viską, kad Lietuvos pilietis neprarastų svarbiausio - vilties būti laisvam ir noro būti šeimininku savo žemėje.