Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Vilius
BALDIŠIS

     Gimė 1961 01 05 Skuode. Tėvai, Aukštaitijos ūkininkų vaikai, buvo ištremti į Sibirą ir priversti palikti gimtąsias vietas, sugrįžę iš tremties apsigyveno Skuode. Tėvai sovietinės valdžios buvo persekiojami, jiems neleista užbaigti aukštųjų mokslų.
    1968-1979 m. mokėsi Skuodo II vidurinėje mokykloje, 1979-1984 m. studijavo Vilniaus universitete finansų ir kredito specialybę. 1993 m. tobulinosi Jungtiniame Vienos institute (Austrija). Nepriklausė ir nepriklauso jokioms partijoms. Buvo persekiojamas už politinius įsitikinimus.
    1984-1985 m. dirbo SSRS valstybinio banko Lietuvos respublikos kontoros vyr. ekonomistu, 1985-1990 m. - Vilniaus universiteto Finansų ir kredito katedros dėstytojas. 1990-1992 m.- LR AT - Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990-1993 m. - Lietuvos banko valdybos pirmininkas, Lito komiteto narys. 1993-1994 m. - KB "Aurabankas" valdybos patarėjas. 1994 m. - UAB "Tauro bankas" valdybos pirmininko pavaduotojas. 1997 m. - "Baldų rūmai" direktorius strategijai.
    Nuo 1988 m. dirbo specialistų finansininkų grupėje, parengusioje Lietuvos pinigų ir bankų savarankiškos sistemos koncepciją bei pagrindinius įsta-tymus.
    Trijų knygų bendraautoris bei daugiau kaip 40 mokslinių ir mokslo populiarinimo straipsnių pinigų bei finansų srityje autorius. Lietuvos savarankiškos pinigų ir kredito sistemos koncepcijos bendraautoris. Stažavosi Anglijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Austrijoje. Skaitė mokslinius pranešimus keliose tarptautinėse konferencijose Švedijoje, JAV, Suomijoje.
    Vedęs, turi du sūnus ir dukrą.
      
    MANO KELIAS Į 1990 m. KOVO 11-ĄJĄ
    
    Kovo 11-oji - tai negęstančios vilties ir tikėjimo savo valstybe žiburėlis, kurį sunkiais okupacijos metais išsaugojo mūsų tėvai ir seneliai. Mes jį gavome lyg šventą, kraujuje ar genuose užkoduotą priesaiką, kurią atėjus laikui privalėsime įgyvendinti. Taip turėjo būti, taip ir įvyko. Visa tauta vieningai stojo už savo valstybingumo atkūrimą, tuo stebindama ir sužavėdama pasaulį.
    Gimiau ir augau kaip "antisovietinis elementas". Studijuodamas Vilniaus universitete finansų ir kredito specialybę, o vėliau dirbdamas mokslinį pedagoginį darbą Finansų ir kredito katedroje, patekau į bendraminčių būrį. Mano mokytojai ir kolegos puoselėjo ir tęsė šviesios atminties prof. Vlado Jurgučio idėjas, jo darbai ir dvasios stiprybė buvo mums pavyzdžiu. Sovietiniam persitvarkymui peraugus įTautos atgimimo sąjūdį dar 1988 m. mes su kolegomis bendraminčiais pradėjome rengtis Lietuvos ekonominiam savarankiškumui. Daugiausia dirbome ruošdami Lietuvos savarankiškos pinigų ir bankų sistemos koncepciją bei pagrindinius įstatymus. Vėliau visa tai teko praktiškai įgyvendinti dirbant atkurtame Lietuvos banke.
    Į LR AT-Atkuriamąjį Seimą patekau kaip Sąjūdžio kandidatas, įveikęs tris konkurentus. Naiviai tikėjau, kad valstybės atkūrimo reikalai svarbesni už bet kokias asmenines ambicijas ar grupinius interesus. Bet teko skaudžiai nusivilti. Patyriau, kad tada, kaip ir beje dabar viską lemia "balsavimo mašina", o sveikas protas ir ekonominė logika dažniausiai lieka nuošalyje. Mažai tegalėdamas įtakoti šią situaciją, stengiausi užsiimti konkrečiu darbu. Sutikau būti atkuriamo Lietuvos banko valdybos pirmininku vietoj kelis mėnesius ištvėrusio mano pirmtako, nuleidusio rankas, atsimušusio į grupinių interesų, nesupratimo ir sovietinių nomenklatūrininkų pastatytą sieną, kurią iš kitos pusės dar tvirtai laikė okupacinės valdžios struktūros. Žinojau, kur einu. Nujaučiau, kokį pasipriešinimą teks patirti, bet buvau jaunas, pilnas jėgų ir tikėjimo. Kiekviena mano tuometinio gyvenimo-darbo para savo intensyvumu prilygo trims-penkioms. Ką pavyko nuveikti? Tegul tai vertina laisva gimusi Lietuvos piliečių karta. Dirbau ne dėl įvertinimo, tačiau nesitikėjau tokios melo, šmeižto ir apgaulės lavinos, kuri užgriūdavo kiekvieną, pasiryžusį ignoruoti grupelės "išrinktųjų" politikų ir verslo magnatų interesus.
    Savo kailiu teko patirti, kaip žiniasklaida tapo tiesos monopolio, viešosios nuomonės pirkimo-pardavimo bizniu, kuriuo dažnai net nesislėpdami naudojasi naujieji mūsų "nepriklausomos" spaudos bosai. Skaudžiausia, kad jau dešimtmetį Lietuvą valdanti politinė dauguma pirmaeiliu uždaviniu kelia susidorojimą su kitaip manančiais, o ne konkrečių ekonominių-socialinių problemų sprendimą. Rezultatai akivaizdūs: antrąjį Nepriklausomybės atkūrimo dešimtmetį Lietuva pradeda nustumta į gilią politinę, ekonominę ir moralinę krizę.
    Noriu tikėti, kad Lietuvoje atsiras naujų sveikų jėgų, mes pajėgsime atsitiesti ir sukursime pasididžiavimo vertą Valstybę.