Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Juozas
KARVELIS

     Gimė 1934 04 18 Tauragės rajono Eičių kaime. Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signataras, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos Tarptautinės jūrų organizacijos Informacinio centro viršininkas, tolimojo plaukiojimo kapitonas.
    TS(LK), Tarptautinės jūros kapitonų asociacijų federacijos narys, iki 1999 m. Lietuvos atstovas Tarptautinės jūrų organizacijos Jūrų saugumo komitete, Helsinkio komisijos kovos su naftos išsiliejimais komitete.
    Žmona Janina Žibutė (g. 1934), Sibiro tremtinė 1951-1956 m. Vaikai - Jūratė (g. 1959), Nijolė (g. 1962), Arvydas (g. 1965).
    1942-1944 m. mokėsi Inkaklių (Šilutės r.) pradinėje mokykloje, 1945-1949 m. - Švėkšnos (Šilutės r.) gimnazijoje, 1950-1952 m. - Klaipėdos jūreivystės mokykloje, 1952-1954 m. - Murmansko jūreivystės mokykloje, 1960-1963 m. studijavo VU (neakivaizdžiai).
    1954-1958 m. dirbo Murmansko žvejybos įmonėse jūreiviu, vėliau kapitono padėjėju, 1959-1964 m. - Klaipėdos jūrų prekybos uosto vyr. kapitono padėjėjas, kapitonas, 1964-1970 m. - Lietuvos žvejybos pramonės gamybinės valdybos transporto laivų ir plaukiojančių bazių vyr. kapitono 3-asis, 2-asis padėjėjas, 1970-1980 m. - Lietuvos jūrų laivininkystės vyr. kapitono antrasis padėjėjas, kapitonas, 1980-1986 m. - Laivų aptarnavimo agentūros dispečeris, 1986-1990 m. - Klaipėdos jūrų prekybos uosto jūrinis locmanas.
    1990-1992 m. - LR Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas.
    1993-1995 m. - SP AB "Lietuvos jūrų laivininkystė" laivų kapitonas, nuo 1996 m. - Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos Tarptautinės jūrų organizacijos Informacinio centro viršininkas.
    Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Klaipėdos jūrų prekybos uosto įgaliotinis (1988), delegatas į Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą, Sąjūdžio Klaipėdos miesto Tarybos narys. Vienas iš Lietuvos jūrininkų sąjungos atkūrimo organizatorių ir jos pirmininkas (1989). Jungtinės Sąjūdžio frakcijos pirmininkas, Mandatų ir etikos, Valstybės atkūrimo, Teisinės sistemos komisijų narys, Lietuvos parlamento atstovas Europos Tarybos parlamentinėje asamblėjoje. LR valstybinės Delegacijos Lietuvos ir RSFSR tarpvalstybinei sutarčiai rengti narys (1991). Įvairių parlamentinių delegacijų tarptautinėse konferencijose, stebėjimo grupių nacionaliniuose referendumuose ir rinkimuose narys.
      
    Gimiau ir augau kaime - Žemaičiuose, tarp miškų. Mamos netekau 1936 m., tėvo 1941-aisiais. Pirmosios perskaitytos knygos, kurias prisimenu, buvo apie Kęstutį pas Gediminą (nepatiko), Nilso kelionę su laukinėmis žąsimis ir - kaip beatrodytų šiandien pačiam keista - apie tragišką "Žanetos" ekspediciją. Ne kažin ką ten ir supratau. Nors, kita vertus, epochų lūžių metais vaikai gyvenimo suvokimo prasme bręsta labai sparčiai. 1940 - aisiais man nesunkiai išaiškino, kodėl Lietuvoje vietoj policijos atsirado milicija. Paskui iš suaugusiųjų kalbų ir spaudos ("Ateities" laikraščio) net vaikas galėjo nutuokti, ką vokiečiams reiškė Stalingradas ir kur krypo tolesnė karo eiga. Man prenumeravo "Žiburėlį", kuriame spausdinosi Vytė Nemunėlis, - Bernardas Brazdžionis. Ką jau bekalbėti apie 1944 - uosius ir pokario metus. Paauglys, pažinęs savo šalį ir pasaulį - neretai, žinia, post factum - pirmiausia iš didžiulio kiekio įvairiaspalvės prieškarinės periodikos bei plačiai atmerktomis akimis žvalgęsis aplink save jau nebegalėjo likti politišku beraščiu - taigi, ir "bešališku".
    Pradžios mokyklos suolo draugas, keletu metų vyresnis už mane (per karą taip dažnai atsitikdavo), supažindinęs mane su Vinnetou, grafu Montekristu bei kunigaikščiu Šarūnu, vietoj sovietų armijos išėjo į partizanus; buvo svarstoma, kad man, užuot laukus to paties, reikėtų gal eiti į jūrininkus: naiviai tikėjome, jog tai padėtų palaikyti ryšius su ana puse… Slėgė ir betėvio augintinio padėtis, būtinai reikėjo asmeninės materialinės nepriklausomybės, kad ir okupantų lageryje. Kaip bebūtų - viskas išėjo staigiai ir be jokių romantiškų paskatų. Tuo tarpu kitas buvęs suolo draugas (Švėkšnos gimnazijoje) už antisovietinio būrelio organizavimą Šilutėje dar nepilnametis gavo "lietuvišką terminą" - 25 metus. Manęs nebeleido išplaukti net pro Klaipėdos uosto vartus, neatidėliojant centro valdžios įsakymu išsiuntė į Murmanską. Buvome tokių ten ne vienas, kartu su latviais ir estais. Kol prie Naujosios Žemės ir Lokių salos žvejojau menkes su jūros ešeriais, nuo baudėjų kulkos žuvo dar vienas klasės draugas - partizanų ryšininkas, nuostabaus gerumo ir švelnumo jaunuolis; 1953 metais išduotas ir apsuptas nusišovė ir anas pradžios mokyklos bendrasuolis, didelių gabumų žemaičių kaimo vaikinas, rašęs romantiškas ir patriotines eiles. Iki mirties liksiu jiems skolingas. Pelenai beldžiasi į širdį.
    N.Chruščiovas savo saulėlydyje pagaliau leido daugeliui politiškai nepatikimų Baltijos šalių jūrininkų išplaukti ir už "rubežiaus" - suprantama, nuolat, akylai ir iš labai arti prižiūrint saugumui. Tuo labiau Vakarų Europos blizgesys neapakino, tik sutvirtino įsitikinimą, jog galų gale ir šitiems mūsuose nebus kur dėtis su jų "socializmu", kad ir apmaukšlintu "žmoniška" kauke - jei norės išgyventi su savo vaikais ir anūkais.
    Plaukiojant užklupo ūminė liga ir Sąjūdžio sulaukiau dirbdamas Klaipėdos uoste. Į rinkimus ėjau su atvira ir bekompromisine nepriklausomos ir demokratiškos Lietuvos Respublikos atstatymo (ar, jei taip norit, sutvėrimo) programa, aiškindamas rinkėjams, jog tik šitokia valstybė gali užtikrinti jų (ir mano) grynai pragmatinius interesus: daugumai iš mūsų daugiau gal ir nereikia, bet su mažiau irgi neišsiversim. Beje, net sapnuoti negalėjau (ir ne aš vienas), kad dar pagal sovietinį įstatymą išrinktas parlamentas bus kada nors pavadintas Atkuriamuoju Seimu: rodėsi savaime suprantama, jog formaliai atstačius nepriklausomybę reiks tuoj skelbti naujus rinkimus. Užgriuvus neatidėliotiniems darbams, blokadoms, šaudymams, reikalas užsitęsė; galiausiai pamėginome jį realizuoti (taip, tai buvo mūsiškių iniciatyva) priešlaikiniais rinkimais. Į juos, suprantama, nebėjau.
    … Žinia, būta ir naivių minčių. Visa tauta esame naujagimiai politikoje, todėl ir mūsų rytojus joje nenusakomas. Bet mano kartos ir vyresni žmonės nesuprantame daugelio mūsų bendraamžių niurzgėjimo, net verkšlenimo: argi nematėme blogesnių ir vargingesnių laikų? Ką gi - tai, matyt, masių psichologijos sritis.
    Žinau viena: kas bus, kas nebus, o žemaitis nepražus. Padėsime, aiškus dalyks, ir lietuviams.