Nuotrauka

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Arvydas Kostas
LEŠČINSKAS

     Gimiau 1946 m. lapkričio 15 d. Kėdainiuose, gyvenu Vilniuje.
    1970 m. baigiau Kauno politechnikos institutą, esu inžinierius mechanikas.
    1984 m. tapau ekonomikos mokslų daktaru, docentas.
    1986-1990 m. - Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto docentas, prodekanas.
    1990-1992 m. - LR AT-Atkuriamojo Seimo Ekonomikos komisijos pirmininko pavaduotojas.
    1992-1995 m. - LR Susisiekimo ministro pavaduotojas.
    1995-1996 m. - LR Energetikos ministras.
    Nuo 1996 m. Uždarosios akcinės draudimo bendrovės "Industrijos garantas" direktorius, generalinis direktorius.
    Nuo 1989 metų įsijungiau į Sąjūdžio veiklą, 1990 m. Nepriklausomybės akto signataras.
    Moku vokiečių, lenkų, rusų kalbas.
    Vedęs, žmona - Loreta, Santariškių konsultacinės poliklinikos gydytoja.
    Sūnūs - Mindaugas vedęs, dirba Valstybės įmonėje "Lietuvos Respublikos Civilinės aviacijos direkcija", Martynas - Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokyklos studentas.
    Pomėgiai - gamta, klasikinė muzika.
    Šiuo metu jokiai partijai nepriklausau.
      
    1990 m. kovo 11-osios lūkesčiai ir šiandieninis vertinimas
    
    1990 m. kovo 11 d. gavę didesnės tautos dalies mandatą paskelbti Lietuvos nepriklausomybę, ne tik sukūrėme prielaidas jos išrinktiesiems ir paskirtiesiems savarankiškai valdyti valstybę, bet ir uždėjome jiems didelę atsakomybę už priimtų valdymo sprendimų pagrįstumą bei efektyvumą. Tuo metu buvome įsitikinę, kad savarankiškai valdydami, galėsime priimti pačius racionaliausius ir ekonomiškai naudingiausius Lietuvai sprendimus. Ir iš tikrųjų per dešimtmetį pasiekta nemaža laimėjimų. Priimti pagrindiniai įstatyminiai aktai, atkurta nuosava pinigų ir finansų sistema, išvesta svetimos valstybės kariuomenė, pagaliau esame pakviesti derėtis dėl stojimo į Europos Sąjungą. Deja, kai kurios perspektyvos ir ypač ūkio vystymo kryptys bei ekonominio augimo pobūdis iki šiol yra gan migloti, o instrumentai, turintys užtikrinti ekonomikos valdymą, nėra aiškiai apibrėžti, kai kuriems iš jų naudoti nėra net sąlygų. Neretai dar galvojama, jog viską sutvarkys rinka arba tam pakaks vien institucinių reformų, t.y. pakeisti vienos ar kitos žinybos pavadinimą, išplėsti jų vykdomų funkcijų ratą, jas panaikinti ir pan., tačiau gerokai sumenkinamas valstybės vaidmuo. Toks supaprastintas požiūris į ekonomikos valdymą ir atvedė prie to, kad jos sąstingio 1999 m. sąlygomis nebežinome, kaip jį įveikti, ir tegalime sau pasiūlyti tik visuotinį taupymą, besaikį skolinimąsi, mažai ekonomiškai pagrįstą privatizavimą, kuris dažnai nesibaigia nei planuotomis investicijomis, nei tų privatizuotų įmonių suklestėjimu. Taigi ir turime situaciją, kai valstybė reikalingų veiksmų arsenale neberanda ryžtingų ekonomikos atgaivinimo priemonių, nes vienomis jų nesinaudoja, o kitų naudojimą pati dirbtinai apriboja. Bejėgiškai todėl atrodo Lietuvos banko pareiškimai, kad, nesuspėjus laiku perorientuoti lito į Europos valiutos krepšelį, dabar to daryti neverta, tai perkeliant į gerokai vėlesnį laikotarpį, tuo pačiu prarandant vieną iš svarbiausių nūdienos ekonomikos trumpalaikio reguliavimo svertų. O ką bekalbėti, kad silpstančio Lietuvos ekonomikos augimo sąlygomis Centrinis bankas negali pasinaudoti žemų palūkanų ir žemo lito kurso palaikymo politikos priemonėmis, tai sėkmingai daro, pavyzdžiui, mūsų kaimyninė Lenkija. Visa tai anksčiau priimtų neracionalių sprendimų pasekmė, kuriuos reikėtų nedelsiant keisti.
    
    Nedaug kuo gali pasigirti vyriausybės, prisidėdamos prie ypač palankių verslo vystymosi sąlygų sudarymo. Ar jos rado lėšų smulkiam verslui vystyti, ar investicijoms į infrastruktūros plėtotę? Greičiau ne, nes nėra aiškiai suformuotos struktūrinės ūkio vystymo politikos, o ūkio ir finansų žinybos, atsakingos už šio ilgalaikio ekonomikos augimo reguliavimo priemones, paskendo viena energetikos problemų aiškinimesi, o kita - krizinio biudžeto formavimo procedūrose. Tai yra tiesus kelias į valdžios krizę.
    Tikėkimės, kad nors antrajame nepriklausomybės dešimtmetyje turėsime aiškesnę Lietuvos ekonomikos vystymosi programą, paremtą stabiliu ir subalansuotu jos augimu, valdymo grandžių bei instrumentų derama sąveika.