Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras
Julius
BEINORTAS
Gimiau lietuvių valstiečių šeimoje 1943 m. vasario 11d. Radviliškio rajono Kačiuškių kaime. Vedžiau 1970 m. Vidą Ivanauskaitę, inžinierę iš Panevėžio, kur ir įsikūrėme gyventi. Užauginome dvi dukras Eigintą ir Aušrą. 1959 m. baigiau Radviliškio rajono Grinkiškio vidurinę mokyklą, įstojau į KPI. 1965 m. užbaigiau studijas Kauno Politechnikos instituto Cheminės technologijos fakultete. Įgijau inžinieriaus technologo specialybę. 1968 m. studijavau Friazine, SSSR elektroninės pramonės m-jos specializuotuose aukštuosiuose inžinerijos kursuose. 1959-1961 m. dirbau "Bituko" fabrike darbininku. 1965-1967 m., pagal paskyrimą Latvijos Lyvanų stiklo fabrike įvairiose inžinieriaus pareigose. 1967-1990 m. - Panevėžio "Ekrano" gamykloje ižinieriumi.
1963-1990 m. buvau neoficialaus Lietuvos žygeivių judėjimo dalyvis, turistinių-kraštotyrinių akcijų organizatorius. 1988-1989 m. vienas iš Sąjūdžio Panevėžio rėmimo grupės steigėjų, vėliau Sąjūdžio miesto tarybos narys. Išrinktas į I-ąjį Sąjūdžio seimą, LPS Steigiamojo suvažiavimo delegatas. 1990 m. balotiravausi rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą Panevėžio 52 apygardoje ir tapau deputatu. Dirbau Sveikatos ir socialinių reikalų komisijoje, buvau socialinių reikalų pakomitečio pirmininkas. 1992 m. įstojau į Lietuvos krikščionių demokratų partiją. Nuo 1993 m. esu jos Tarybos narys, o 1993-1996 m. buvau ir Valdybos nariu. Tais pat metais buvau išrinktas į Seimą Aukštaitijos apygardoje. Buvau Sveikatos, socialinių reikalų ir darbo komiteto narys, socialinio pakomitečio pirmininkas. 1996 m. rinkimuose į Seimą buvau išrinktas daugiamandatėje apygardoje pagal krikščionių demokratų sąrašą ir toliau dirbau socialinių reikalų ir darbo komitete, buvau pirmininkės pavaduotojas. 1997 m. Vyriausybės nutarimu buvau paskirtas Pabėgėlių reikalų tarybos pirmininku. Nuo 1989 m. buvau Estijos, Latvijos ir Lietuvos visuomeninės, o vėliau Tarpparlamentinės Baltijos asamblėjos narys, nuo 1996 m. vieno iš komitetų pirmininkas.
MANO KELIAS Į KOVO 11 -ĄJĄ
1990 metų rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą turėjau tris varžovus. Tris žinomus panevėžiečius: pedagogą, mokyklos vadovą, savo profesijos brolį - jauną inžinierių ir nemažos įmonės direktoriaus pavaduotoją - ekonomistą. Sutarėme rengti bendrus agitacinius susitikimus su rinkėjais, netgi pasisakymų eilę nustatėme burtų keliu. Visų varžovų padėtis visuomenėje buvo aukštesnė, bet tik manęs vieno neslėgė purvina narystės SSKP kupra. Varžėmės korektiškai, be užkulisinių ėjimų
Kampanijos pabaigoje vienas iš varžovų man padovanojo savo reklaminį lankstuką, užrašęs "
dėkoju už gautas politikos pamokas!"
Tapau Aukščiausios Tarybos deputatu, po kitų rinkimų - Seimo nariu. Juo esu ir dabar, jau trečia kadencija, dešimt metų! Įgijau patirties, perėjau gal dešimtį įvairių seminarų Skandinavijoje, Vokietijoje. Esu atsakingas partijos narys, nuolat bendrauju su estų, latvių politikais, parlamentarais, pareigūnais. Tačiau nesijaučiu esąs politikas profesionalas. Kodėl tada, prieš dešimtį metų, savo oponentams galėjau pasirodyti patyrusiu politiku? Koks mano kelias į politiką? Iš kur tai? Gal tai iš mano vaikystės?
Į mano mažą dar ikimokyklinuko galvelę anksti buvo įėjęs Sibiras. Ne kaip žemė, ne kaip kraštas, bet kaip įsivaizduojamas baisus žvėris, visas gauruotas ir snieguotas, ryjantis mano tėvų gimines ir kaimynus. Žinojau, kad ir saulutė ten ne tokia šviečianti - tik pažeme, pažeme, o ir visai pranykstanti. Senelė garsiai galvodavo: gal iš tikrųjų ten, Sibire, Stalino saulė?
Su Sibiro vardu susidurti teko ne kartą. Vaikystėje - neakivaizdžiai, bet giliai. Keletą kartų baimingai laukiant to susitikimo. Ne kartą tėvai, įspėti apie būsimą vežimą, per naktis "sėdėdavo ant maišų" ir laukė "svečių". Tada apsaugojo Aukščiausias ir, matyt, gelbėjo Šušvė, per kurią, patvinusią, nei mašina, nei ratais nepervažiuosi. Pagaliau per penkiasdešimt pirmųjų spalinį vežimą ištrėmė mūsų tokią artimą - tėvo sesers šeimą. Kai atėjo žinia iš Sibiro, iš anapus Jenisiejaus, jau mokėjau žemėlapyje surasti ir apskaičiuoti - beveik penki tūkstančiai kilometrų
Po kurio laiko atėjo laiškas su nuotrauka: stovi mūsų mielieji sniego tranšėjoje, prie žeminės. Vietoj sienų - suremtos dvi daržinės durys, vietoj stogo - kupstas velėnų ir sniego kalnas. Laiške pajuokavo: norėję kuo gilesnę išsikasti, tik per daug stačias pakopas pasidarė. Oi, mokėjo mano dėdė, Pensilvanijos angliakasys, dešimt metų po Amerikos žeme praleidęs, žeminę, kad ir amžinam pašale, iškirsti mokėjo. Tik į pavasarį jėgos apleido ir tomis stačiomis pakopomis nebeužkopė
Ir čia, Tėvynėje, nebuvo lengva. Prievartinė kolektyvizacija, beveik baudžiavinis darbas. Trys šimtai darbadienių - tai ištisi darbo metai. Už juos - trys maišai grūdų, kuriuos rūpestingai sijodavome ir vėtydavome, kad duonelė skanesnė būtų. Dar kelios dešimtys rublių - tai ir visų metų tėvo uždarbis. Pragyventi iš to nebūtų galima, todėl gelbėjo daržas, upė, miškas ir maitintoja - karvutė. Bet žmonės priprato prie skurdo, jaunieji bet kokia dingstimi ieškojo išeities miestuose. Žeidė ne skurdas, bet įkyrus nuolatinis valdiškas melas, sklindantis iš garsiakalbių, tų vadinamų radijo taškų, lendantis iš "Tiesos" paklodžių. Nuvainikavus "didžiojo tautų tėvo" mitą, jį pakeitė "epochos garbės ir sąžinės" kultas. Gal tai iš mano anksti pažintos neteisybės? Kai baigiau Institutą, paskyrė dirbti į Latviją. Patekau į Lyvanus, nedidelį miestuką prie Dauguvos, Rytų Latvijoje. Atvažiavau per pačią industrializacijos karštligę, kai, nuvertus Chruščiovą ir panaikinus respublikų liaudies ūkio tarybas, Maskva ėmė "taisyti" "vietininkiškumo politikos" klaidas.
Visoje Rytų Latvijoje, palei Rygą su Rusija jungiančias geležinkelio šakas buvo sparčiai steigiamos įmonės, statomi barakai, vežama, o ir pati plūdo, gražių pažadų suviliota Pskovo - Vitebsko krašto liaudis. Administravo atvykėliai, darbo kalba be išlygų buvo rusų. Mokyklos, ligoninės greitai tapo dvikalbės, jau nekalbant apie aptarnavimo įstaigas. Žaliavą atveždavo iš "plačiosios Tėvynės", ten iškeliaudavo ir gaminiai, dažniausiai pusfabrikačiai. Atvežtinė, kaip matome, buvo ir darbo jėga. Nemanau, kad būtų buvusi tokia stipri latviškų maisto produktų trauka,- juos vis tiek išveždavo ten, kur paskirdavo. Tai buvo apgalvota asimiliacijos programa, per trumpą laiką pavertusi latvius tautine mažuma visoje Latgalijoje ir Vidzemės-Rygos regione. Lietuva beveik išvengė Latvijos dramos. Nors dėl įvairių priežasčių tokio masto tikslinės imigracijos padaryti čia nepavyko, iki pat 90-ųjų to nebuvo atsisakyta.
Išsilavinusi pokario karta jautė didelį poveikį praeities pažinimui, tautinei kultūrai, jos paveldui. Ne tik meno žmonės, bet ir "technikai" būrėsi į folkloro grupes, savanoriškas etnokultūros studijas, kraštotyrą. Pritapau prie tokių ir aš. Sėkmingai manipuliuodami turizmu ir "valdišku" kraštotyros supratimu, sukūrėme žygeivių - keliaujančių kraštotyrininkų sambūrį, orientuotą į tautinį ideologinį darbą su jaunimu, nepažinusiu Nepriklausomos Lietuvos, nepatyrusiu okupantų klastos ir skriaudų.
Tikslas buvo labai aiškus: neleisti mus nutautinti, neleisti asimiliuoti, neleisti pakeisti lietuvio sąmonės nykiu tarybinio žmogaus sindromu. Sibire visgi pabuvojau ne kartą. Sąjunginė ministerija ilgokam laikui komandiravo "teikti inžinierinę pagalbą" vienai stambiai pramonės įmonei. Ką tik įsisiūbavęs Lenkijos darbininkų "Solidarnosc" judėjimas buvo plačiai ir nedviprasmiškai vertinamas: "Ir vėl "kontros" galvas kelia! Nedelsiant reikia imtis priemonių! Mes čia Sibire visokius "vokiečius" perauklėsime, vietos užteks!".
Ten, Sibire, skirtumo tarp lietuvio, lenko, čeko ar vokiečio nematė - visi jie vienodi. Atrodytų, juokingas užsimojimas - perauklėti visus. Bet jis buvo pakeltas į branduoliniu ginklu žvaginančios imperijos politikos rangą. Nereikėjo didelės pranašystės: kas atsitiks su mano tauta tokio auklėtojo gniaužtuose.
Dabar jau ir patirtis pagrindė mano nuostatas. Kelias buvo aiškus, keistis galėjo tik veikimo taktika.
Kovo 11-ąją siekiai ir visos sąlygos sutapo. Mano džiaugsmui - sutapo ir visų Aktą pasirašiusiųjų siekiai.