Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Vladas
TERLECKAS

     Gimė 1939 09 13 Utenos apskrities, Saldutiškio valsčiaus , Krivasalio kaime (dabar Ignalinos r.), mažažemių ūkininkų šeimoje.
    1946-1951 m. mokėsi Krivasalio pradinėje, 1951-1958 m. - Linkmenų vidurinėje mokyklose. 1958 ir 1959 m. nebuvo priimtas studijuoti nei Vilniaus universitete, nei Vilniaus pedagoginiame institute, nors stojamuosius egzaminus išlaikė gerai. Nepriėmimo priežastis - brolio Antano veikla ir kalinimas.
    Nepriimtas studijuoti 1959-1961 m. dirbo plėšiniuose Kazachstane, medienos paruošimo darbus Karelijoje, durpyne Lietuvoje, darbininku, geodezininku, meistru rekonstruojant Vilniaus aerouosto nusileidimo taką.
    1961 m. pagaliau buvo priimtas studijuoti Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete bankininkystę. Po studijų baigimo (1966 m.) vienerius metus dirbo SSRS valstybinio banko Vilniaus skyriuje.
    1967 m. rudenį buvo pakviestas į VU Finansų ir kredito katedrą dėstyti bankinių disciplinų. Nepertraukiamai dėstytojauja Universitete iki šiol.
    1976 m. Leningrado finansų ekonomikos institute apgynė ekonomikos mokslų kandidato disertaciją "Atsiskaitymų negrynaisiais pinigais plėtra ir jų tobulinimo galimybės". Kadangi atsisakė paklusti VU vadovybės reikalavimui viešai pasmerkti kalinto brolio veiklą arba bent paskelbti sovietinę tikrovę liaupsinantį straipsnį, 10 metų buvo sulaikytas docento vardo suteikimas. Jį gavo tik 1986 m. Taip pat ant plauko kabojo tolesnis darbas Universitete. Nuo 1972 m. daugiausia tyrinėjo tarpukario Lietuvos pinigų ir bankininkystės istoriją. 1989-1996 m. daug dėmesio skyrė dabartinės Lietuvos pinigų bei kredito sistemų sukūrimui. 1989 m. LSSR MT buvo paskirtas vadovauti Lietuvos savarankiškos pinigų ir kredito sistemos kūrimo grupei, kuri parengė daugelį bankininkystės įstatymų projektų.
    1970-1999 m. parašė ir paskelbė 260 didesnių įvairaus pobūdžio publikacijų, iš jų monografijas "Pinigai Lietuvoje 1915-1944 m. (1992)", "Lietuvos bankas 1922-1943 metais" (1992), "Kelias nuo Žemės banko iki Lietuvos žemės ūkio banko" (1999, bendraautoris V.Mačiekus), "Lietuvos bankininkystės istorija 1918-1940" (1999). 1992 ir 1999 m. Lietuvos banko valdyba už mokslinius darbus skyrė V.Jurgučio premijas.
    Būdamas AT deputatu ir toliau dėstė VU.
    1991-1993 m. papildomai dirbo Lietuvos banke konsultantu, Mokslo centro direktoriumi, 1993-1996 m. - komerciniame banke Mokymo centro direktoriumi.
    1997 m. šeimos rūpesčiu ir lėšomis Krivasalio kapinėse pastatytas kryžius-paminklas žuvusiems tėviškės partizanams.
    Nepriklausė ir nepriklauso jokioms politinėms organizacijoms ar partijoms.
    Žmona Regina - ekonomistė, dabar pensininkė; dukra Jūratė - tarnautoja (prancūzų kalbos ir teologijos specialistė, žurnalistė).
      
    APIE KATASTROFOS
    IŠTAKAS IR PRIEŽASTIS
    
    Jau 1988-1989 m. man su bendraminčiais didelį nerimą ir susirūpinimą kėlė Sąjūdžio lyderių ekonomistų propaguota ekonomikos mokslui prieštaraujanti, spekuliatyvi valstybinio turto išdalinimo visiems žmonėms idėja. Neva įvyks stebuklas, taip visi taps kapitalistais, o Lietuva - ekonominiu rojumi. Tautiečiai buvo sužavėti šio absurdo, ekonominės avantiūros (čekinio privatizavimo). Todėl gal ir girdėjo oponentų kritiką, bet jos neklausė. "Rojininkus" išrinkus į AT, čekinis "privatizavimas" tapo ūkio reformos alfa ir omega. "Stebukladarių" neprivertė atsikvošėti grupės AT deputatų ekonomistų protestas, mano atsistatydinimo iš deputatų prašymas (1991 02 25), kuriuo protestavau prieš tokį privatizavimą, diletantų skyrimą ministrais. Daugelis tautiečių suvokė čekinio "privatizavimo" pragaištingumą, kai pamatė, kad jie ir valstybė liko be nieko, o jų darbų sukurtas turtas pusvelčiui atsidūrė saujelės bemokslių, verslininko sugebėjimų neturinčių asmenų rankose. Tad nestebina, kad daugelis įmonių užsidarė, buvo išgrobstytos. Todėl bedarbystė ir bado šmėkla pažvelgė į daugelio žmonių akis. Dauguma atsidūrė prie sudužusios geldos, "anei skripkos, anei dūdos". Privatizuojant už pinigus, dalį įmonių išnuomojant (kaip siūlė kiti ekonomistai) valstybės biudžete būtų sukauptos pakankamos lėšos būtinam ūkio restruktūrizavimui, naujoms investicijoms, nebūtų reikėję Lietuvai taip giliai bristi į skolas. Negana to. Dabar paaiškėjo, kad už čekius buvo "privatizuoti" didžiuliai administraciniai pastatai, kurių prireikė valdžios įstaigoms įkurdinti. Tad pradėta už milijonus mokesčiais surinktų iš žmonių pinigų pastatus išpirkinėti arba statyti naujus. Taigi tauta buvo dvigubai apgauta ir nuvilta. Deja, prieš 10 m. nesupratau, kad čekinis privatizavimas - tai gudrus planas nomenklatūrai tapti kapitalistais ir šalies viešpačiais.
    Pagaliau vienam deputatui apgaulėmis ir demagogija pasidarius reformatorių "stebukladarių" vėliavnešiu, "visažiniu", daugelio dešiniųjų deputatų magu, rimtos, dalykiškos diskusijos darėsi neįmanomos. Kritikai buvo nutildomi replikomis: jis - sovietinis ekonomistas arba rinkos priešas. Ilgainiui į "didžiojo reformatoriaus" teiktų įstatymų projektų kritiką imta žiūrėti, kaip į priešišką veiklą, Lietuvos griovimą. Tai, kas nesisapnavo ir slogiausiame sapne, pradėjo virsti tikrove, Lietuva kryptingai imta stumti į bananinės - mafijinės valstybės kelią. Kaip ir sovietmečiu ekonomika paversta politikos tarnaite. Gal todėl per visą dešimtmetį nė viena vyriausybė neparengė kompleksinės perspektyvinio šalies ūkio reformavimo ir plėtros strategijos. Visa ūkio reforma - tai vienos improvizacijos, nemokšiški besikartojančių gaisrų gaisrelių gesinimai, o ne valstybės pamatų stiprinimas. Atsiprašant, reformų tikslai - grupiniai, partiniai. Kokie tikslai ir kompetencija, tokios visų valdžių ir priemonės: pelningiausių strateginių objektų išpardavinėjimas, besaikis skolinimasis, kad įvairiomis lengvatomis patraukus į savo pusę vienas ar kitas socialines grupes. Pensijomis, pašalpomis, kompensacijomis švaistytasi į dešinę ir į kairę, visiškai nepaisant finansinių galimybių ir sveiko proto. Be to, indėlių kompensavimu, didžiulių pensijų represinių organų tarnautojams ir mažesnių tremtiniams mokėjimu apvagiama jaunoji ir būsimosios kartos, supriešinami žmonės. Nė viena valdžia nepareikalavo iš Vokietijos ir Rusijos atlyginti už tremtinių darbą. Daug paprasčiau atimti iš nekaltų dėl trėmimų savų piliečių ir pridėti tremtiniams. Visa tai ryškiausiai parodo, kad Lietuvoje nebuvo, nėra šalies gamybinį potencialą stiprinusios politikos.
    Nelabai derėtų rūstauti ir ant Seimo narių, nes jų visuma - tai tautos miniatiūra.
    Labai liūdna, kad Lietuvoje vis mažėja Lietuvos, pasilieka tik Nepriklausomybės deklaracija. Valdžia lengvai paklūsta pasaulinio finansinių organizacijų ir užsienio monopolijų savanaudiškam diktatui. Nematau didesnių Lietuvos perspektyvų, nes 1) visi jos savarankiškos ekonominės egzistencijos pagrindai sugriauti; 2) nebuvo ir nėra valstybinės (ne partijų) propagandos, patriotinio auklėjimo sistemos; 3) nė viena realiai į valdžią pretenduojanti patija neturi, valstybinio mąstymo,reikiamos kompetencijos, o tik ją vaizduoja.
    Nepriklausomybės metais, kaip niekad anksčiau, buvau apšmeižtas, pažemintas ir įskaudintas. Nesaugu. Apmaudu dėl vykstančio signatarų diskreditavimo, jų "numeravimo" kampanijos. Ar tai ne vienas būdų Nepriklausomybės idėjai sukompromituoti?