Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Liudvikas Saulius
RAZMA

     Gimė 1938 m. vasario 7 d. Plungės rajono Platelių miestelyje.
    Žmona - Leokadija, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro primabalerina (1959-1987)m., baleto pedagogė, repetitorė nuo 1987 m. Sūnus Ainis, tarptautinės konsultacinės kompanijos vadybininkas.
    1960 m. baigė Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą. Ekonomikos (socialinių) mokslų kandidatas (daktaras), docentas. 1963-1972 m. - Vilniaus pedagoginio instituto vyr.dėstytojas, docentas. 1972 m. - dėl politinės disidentinės veiklos pašalintas iš pedagoginio darbo institute. 1972-1989 m. - dirbo ūkio valdymo tobulinimo organizacijose, taip pat Liaudies ūkio specialistų toulinimosi instituto (vėliau - Vadybos akademijos) valdymo katedros docentas.
    1989-1993 m. - Vilniaus pedagoginio universiteto rektorius. 1994-1995 m. - Lietuvos komercinių bankų asociacijos valdybos pirmininkas. Nuo 1996 m. - Lietuvos karo akademijos Vadybos katedros docentas.
    1951-1972 m. - dalyvavo studentų, jaunimo organizacijų veikloje.
    1966-1972 m. - TSKP narys. 1972 m. - dėl disidentinės politinės veiklos pašalintas iš TSKP. 1988 m. - įsijungė į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį. 1989 m. - atstatyta narystė TSKP, buvo LKP XX suvažiavimo, atskyrusio LKP nuo TSKP, delegatu, išrinktas LKP CK nariu.
    1990 m. - išrinktas Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) deputatu.
    1991 m. - po aukštųjų mokyklų depolitizavimo politinėm partijom nepriklauso. Dabar - Nepriklausomybės atstatymo akto signatarų klubo veiklos rėmimo Fondo pirmininkas, Lietuvos ekonomistų asociacijos viceprezidentas.
    Paskelbęs straipsnių mokslinėje ir populiarioje spaudoje ekonominės teorijos, gyvenimo lygio, valdymo teorijos ir praktikos, kultūros ir švietimo politikos klausimais. Padarė pranešimų mokslinėse konferencijose Lietuvoje ir užsienyje:
    Moka rusų, anglų ir prancūzų kalbas.
      
    Kiekvieno doro lietuvio kelias į Kovo 11-ąją buvo skirtingas, nepakartojamas, bet kelrodė žvaigždė - ta pati ir vienintelė - Nepriklausomybė. Prisimenant savąjį kelią man svarbią reikšmę turėjo dar studijų metais Vilniaus Universitete iš savų gyvenimo stebėjimų ir analizės, protingų knygų, bičiulių ir dėstytojų atvirumo valandėlėmis išsakytų minčių iškristalizuota nuostata, o gal net teorija: jei vokiškąjį nacių totalitarizmą sutriuškino išorinė sąjungininkų karinė jėga, tai rusiškąjį tarybinį totalitarizmą, iki ausų apsiginklavusį branduoliniais ginklais, išsaugojant Žmoniją nuo pražūties, įmanoma sugriauti tik iš vidaus, proto galiomis, kritiškam realiam mąstymui patekus į šios antižmogiškos sistemos smegenis ir kraują. Iš to kyla ir mano kitas nusistatymas nenuvertinti nuopelnų Nepriklausomybės reikalui mokytojų, dėstytojų, rašytojų, kultūros ir meno veikėjų, nepriklausomai nuo to, ar jie turėjo kišenėje TSKP nario bilietus, kritiško, patriotinio mąstymo žadinimą mokyklose, auditorijose, klubuose, žiniasklaidoje ir pan. Totalitarinio režimo sąlygomis tai buvo labai rizikinga veikla, daugybei kainavusi darbo netekimu, žmogiškojo orumo sutrypimu arba tarybinių gulagų kančiomis. VLIK'as, mūsų tautos išlaisvinimo egzodo centras dar 1949 metais, išsivadavime prioritetą suteikė dvasinei rezistencijai. Naujųjų laikų istorikai, manau, kruopščiai ištirs šios rezistencijos procesus, nepamirštant visų jos protrūkių. Pavyzdžiui, galiu paminėti 1966-1968 metais kilusią galingą atvirai antitarybinių diskusijų bangą, vieną iš Sąjūdžio ištakų.
    Panašu, kad mano studentišką politinę išvadą patvirtino reali istorija. Akademiko A.Sacharovo, buvusio siaubingos tarybinės branduolinės pabaisos smegenų centro, atsistojimas prieš totalitarinį režimą, M.Gorbačiovo pačiame Kremliuje vykdyta partinio, politinio aparato destrukcija, B.Jelcino aikštingas posūkis demokratijos pusėn ir pan. buvo rusiškojo totalitarizmo sistemos žlugimo esminiai veiksniai. Lietuvoje: blaiviai mąstančių žmonių kompartijoje įsiliejimas į Sąjūdį, LKP XX suvažiavimo priimtas atsiskyrimas nuo TSKP fundamentaliai sustiprino Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo sėkmę, kirto mirtiną smūgį TSRS totalitariniam monstrui.
    Pačią Kovo 11, kai buvo priimami istoriniai AT sprendimai, turėjau galimybę puikiai stebėti ir justi tą neapsakomą dvasią ir džiaugsmą, nes balsų skaičiavimo komisija (aš buvau išrinktas jos pirmininku) buvo pasodinta tribūnoje aukščiau, prieš deputatų suolų eiles. Tą lemtingą momentą per televiziją matė tauta ir pasaulis, o tiesioginių jo dalyvių įspūdžiai mažai ką gali papildyti. Būdamas balsų skaičiavimo komisijos pirmininku turėjau progos pirmuoju iš tribūnos pasveikinti išrinktą AT pirmininką V.Landsbergį, linkėdamas jam, staigiai į galvą atskriejusiomis eilutėmis iš Eschilo "Prometėjaus", priimti tik protingus sprendimus, nes visas valdžias nuverčia būtent neprotingi sprendimai. Kaip bebūtų gaila, per 10 metų valdžių, vyriausybių kritimai kaip tik vyko dėl neprotingų sprendimų.
    Būdamas AT-AS nariu aš kartu buvau Vilniaus Pedagoginio instituto (vėliau Universiteto) rektorium ir nedalyvavau politiniuose užkulisiuose, laikydamas savo pagrindine užduotim ir įnašu į Lietuvos Nepriklausomybės atstatomą rūmą - reformuoti, demokratizuotai humanizuoti mokytojų rengimą naujosios Lietuvos mokyklai. Ir dabar didžiuojuosi Vilniaus pedagoginio instituto, visų Lietuvos studentų ir dėstytojų aktyvia veikla remiant pirmuosius valstybės nepriklausomybės žingsnius, ginant ją nuo mirtino pavojaus 1991 m. sausį. Tada tik iš nuogirdų jaučiau, o vėliau AT akivaizdžiai pasireiškė aštrūs, iš Sąjūdžio vadovybės atsinešti grupuočių prieštaravimai, paralyžiavę mūsų parlamento darbą ir pasibaigę priešlaikiniu AT atsistatydinimu.
    Šiandieną, po 10 metų, sunku benusakyti, ko tikėtasi Lietuvai Kovo 11. Tik aišku - šviesiausios ateities ir gerovės. Lengviau galiu apsakyti tai, ko nesitikėjau, kas suteikia dabar man ir visai tautai aštrų skausmą.
    Tai:
    - valdžios atplyšimas nuo tautos, nuo Lietuvos žmonių interesų, tos prarajos spartus didėjimas;
    - Lietuvos visuomenės klastingas suskaldymas į dalį, kuri okupantų ir savų kolaborantų buvo ištremta, kankinta ir persekiota, ir dalį, kuri anuomet iš paskutiniųjų nutraukdama nuo savo kąsnio siuntė džiuvėsius pirmiesiems į kankynių vietas, kuri ant savo pečių pakėlė tarybinės nacionalizacijos, kolektyvizacijos ir kitas baisybes, bet okupacijos sąlygomis išsilaikė, savo darbu ir protu sukūrė tautos ūkines jėgas, infrastruktūrą, išlaikė lietuvių kalbą ir laisvės troškulį.
    - ūkio santvarkos, nuosavybės formų profanuotas suabsoliutinimas ir gamybos jėgų sugriovimas, virtęs tautai sunkiai pakeliama našta;
    - subjektyvaus faktoriaus dominavimas prieš objektyvųjį priimant sprendimus ekonomikos, kultūros ir politikos srityse.
    Tačiau šių ir kitų, neišvardytų trūkumų ryžtingas šalinimas yra mūsų tautos ateities šaltiniai ir viltis.
    Šiandien, Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo 10-čio proga, santarvės vardan skelbiu asmeninę amnestiją KGB agentui "Domui", teikusiam apie mane informaciją savo šeimininkams.