Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Povilas
AKSOMAITIS

     Gimiau 1938 m. kovo 29 d. Kaune. Mama Aksomaitienė Vladislava, gimusi 1910 m., Telšių apskrities Varnių miestelyje, buvo namų šeimininkė, o tėvas Aksomaitis Kajetonas, gimęs 1905 m. Stakliškėse, Jiezno rajone, - valstybinių įstaigų tarnautojas. Prasidėjus sovietinei okupacijai, 1941 m. birželio 14 d. mama, sesuo Elena, gimusi1941 m. balandį, ir aš buvome ištremti į Altajaus krašto Barnaulo rajoną. Tėvas tuo metu buvo tarybinėje komandiruotėje, todėl neilgam suėmimo išvengė. Tačiau rusams pakartotinai okupavus mūsų šalį, 1944 m. spalio 14 d. buvo suimtas ir įkalintas Komijos ATSR Vorkutos bei Kazachstano lageriuose, kur išbuvo iki 1955 m. kovo 16 d.
    1946 m. rugsėjo pabaigoje Tarptautinio raudonojo kryžiaus darbuotojai mane kartu su grupe be globos likusių vaikų parvežė į Lietuvą. Grįžęs apsigyvenau pas mamos seserį.
    1956 m. baigęs Kauno 8-ąją vidurinę mokyklą, įstojau į Lietuvos žemės ūkio akademijos (dabar Universitetas) Hidromelioracijos fakultetą. 1961 m. baigęs akademiją ir įgijęs inžinieriaus hidrotechniko specialybę, buvau paskirtas dirbti į Hidrotechnikos ir melioracijos mokslinio tyrimo institutą Kėdainiuose. Pradėjęs dirbti jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu, 1967 m. apgyniau mokslų kandidato disertaciją ir iki 1990 m. dirbau vyr. moksliniu bendradarbiu (1966-1968m.), sektoriaus, skyriaus, laboratorijos vedėju (1968-1990 m.). Parašiau daugiau nei 100 mokslinių straipsnių ir esu 4 knygų bendraautoris.
    1990 m. Šėtos 88 apygardoje buvau išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą. Esu Kovo 11-osios Akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras. Nuo 1995 m. esu Kėdainių rajono savivaldybės Tarybos narys, TS(LK) frakcijos seniūnas.
    Žmona Aksomaitienė Ramutė, gimusi 1939 m., dirba Lietuvos vandens ūkio institute laboratorijos vedėja, dukra Rasa Butkienė, gimusi 1962 m., dirba buhaltere UAB "Šora" (Kėdainiai), dukra Aušra Ščiukienė, gimusi 1966 m., dėl motinystės atostogų laikinai nedirba.  
    Mano kelią į Aukščiausiąją Tarybą ir 1990 m. kovo 11-ąją turbūt vieškeliu pavadinti sunku. Jis buvo toks siauras, vingiuotas ir, svarbiausia, kartais visai pranykstantis nenuspėjamuose gyvenimo vingiuose. Kelias galėjo nutrūkti tik prasidėjęs, kai 1941 m. birželio 14 d. mane su sunkiai sergančia mama ir kelių mėnesių seserimi įmetė į gyvulinius vagonus ir išvežė į Sibiro platybes. Tačiau pasiekus Barnaulą (Altajaus kraštas), mamos sveikata tiek pablogėjo, kad mus vežti toliau, iki Ledinuotojo vandenyno, jau nebebuvo prasmės. Kitų ištremtųjų ir vietinių gyventojų paramos dėka išgyvenome.
    Antrasis stebuklas įvyko, kai Tarptautinio raudonojo kryžiaus žmonės, surinkę be globos likusius vaikus, parvežė juos į Lietuvą, svajonių kraštą, kuriame ne tik kad nešalta, bet valgyti gali kiek nori.
    Toliau reikėjo eiti varginančiu sovietinio gyvenimo keliu. Aš buvau tikras savo zodiako ženklo atstovas, o gyvenimas suformavo mane kaip užsispyrusį daug dirbantį teisybės ieškotoją, nes norėjau įrodyti sau ir kitiems, kad ir neturint tėvų galima užaugti žmogumi. Nors mano kelyje buvo dar daug kliūčių, nes tremtinių šeimos šleifas ir tėvo lageriai buvo įspraudę mane į tam tikrus rėmus (sunkiai įstojau į aukštąją mokyklą, būdamas geras sportininkas, negalėjau važiuoti į vykstančias užsienyje varžybas ir t.t.), mane visa tai dar labiau grūdino. Dar kartą kelias galėjo nutrūkti 1986 m. dėl sunkios ligos. Tačiau dar kartą įvyko stebuklas, kai vienas iš žymiausių šalies chirurgų prof. Balys Dainys persodino man donoro inkstą ir aš vėl, dabar jau bėgte bėgau Lietuvos atgimimo keliu.
    Pavyko suburti tvirtą Kėdainių krašto tremtinių aktyvą, kuris atliko daug prasmingų darbų. Buvo ieškoma lėšų ir organizuojamos ekspedicijos žuvusių Sibire artimųjų palaikams parvežti, kaip nors apgyvendinti grįžtančius iš Sibiro žmones.
    Gedulo ir Vilties dienai pirmąkart paminėti surinkus kėdainiečių aukas, garbingiausioje Kėdainių kapinių vietoje pastatytas didingas ąžuolo kryžius tremtyje žuvusiems lietuviams atminti (žymaus tautodailininko Vytauto Ulevičiaus darbas), o krašto muziejuje parengta ekspozicija "Kėdainiečiai tremtyje". Per pašventinimo iškilmes susirinkusiųjų miniai nesugebėjo sukliudyti galingi kariniai Kėdainių aerodromo lėktuvai IL-67, atlikinėję įvairius forsuoto skraidymo pratimus virš žmonių galvų. Šie trukdymai mane dar labiau suartino su kėdainiečiais ir Vytautu Ulevičiumi. Mes nutarėme ir toliau bendradarbiauti.
    Dar tais pačiais 1989 m. Baltijos kelyje iškilo didingas metalinis kryžius, o ant kėdainiečių suvežtų lauko akmenų pastatytos piramidės iškalti žodžiai "Tiesa yra tautos stiprybė"; ir Kryžių kalne trečiasis, pats gražiausias ąžuolinis kryžius, ant kurio iškaltas kreipimasis į Aukščiausiąjį su prašymu: "Viešpatie, apsaugok Lietuvą nuo tremčių".
    Vis labiau platėjantis Lietuvos atgimimo kelias, pažymėtas daugelio kėdainiečių pagalba pastatytais trimis kryžiais, be didesnio vargo atvedė mane į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą. Čia praleisti metai buvo labai sudėtingi, su daugybe greitai besikeičiančių situacijų: nuo svarbiausio mano gyvenime stebuklo - Lietuvos valstybingumo atstatymo akto iki kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių ir priešlaikinio AT paleidimo.
    Dabar liko sunkiausia kelio atkarpa - Lietuvos valstybingumo įtvirtinimas. Nepaisant to, jog mūsų svajonės labai sunkiai pildosi, tačiau, kaip aiškina įžymūs vyndariai, Kovo 11-ąją buvo užraugtas labai geras vynas. Jo rūgimas ir fermentacija yra sudėtingas, nelabai malonus ir ilgai trunkantis procesas. Dabar mes gyvename kaip tik intensyviausio rūgimo laikotarpiu, kai iš vyno žaliavos šalinami visi nereikalingi ir net žalingi ingredientai. Rūgimo procesas eina į pabaigą; nors tai dar kažkiek užtruks, aš tikiu, kad Lietuvos žmonės turės galimybę paragauti tikrai gero vyno. Linkiu, kad jo sulauktų ir didelė dalis Kovo 11-osios Akto signatarų.