Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Leonas
APŠEGA

     Gimė 1940 metų gruodžio 10 dieną Kupiškio rajone, Šimonių parapijoje, Kinderių kaime, valstiečių šeimoje.
    Tėvas Kazimieras Apšega ir motina Ona Žiūkaitė-Apšegienė turėjo gerą ūkį, išaugino ir išleido į gyvenimą penkis vaikus.
    Leonas Apšega 1947 metais pradėjo mokytis Gaigalių pradinėje mokykloje. Vidurinį išsilavinimą įgijo Šimonių mokykloje, kurią baigė 1959 metais.
    1962 metais baigė Panevėžio Hidromelioracijos technikumą, o 1987 metais - Lietuvos žemės ūkio institutą, įsigydamas inžinieriaus hidrotechniko specialybę.
    1962-1963 metais dirbo Vievio rajono melioracijos montavimo valdyboje meistru. Jam vadovaujant sutvarkyta tuometinio kelio (dabar autostrada Vilnius-Kaunas) pakelės laukai nuo Vievio iki Elektrėnų. 1963-1966 metais tarnavo tarybinėje armijoje. 1966-1968 metais dirbo Kupiškio rajono Skodinių tarybiniame ūkyje inžinieriumi, 1968-1987 m. šio rajono "Tiesos" ir Žaidelių kolūkių valdybos pirmininku. 1987-1990 m. - Kupiškio rajono tarybos Vykdomojo komiteto pirmininko pirmuoju pavaduotoju, Žemės ūkio valdybos viršininku, 1990-1995 m. - rajono valdytojo pirmuoju pavaduotoju - Žemės ūkio valdybos viršininku.
    1990 metais išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nariu.
    1995-1997 metais dirbo Akcinio inovacinio banko Kupiškio skyriaus direktoriumi.
    Nuo 1997 metų - Kupiškio rajono meras.
    Yra paskelbęs straipsnių žemės ūkio klausimais.
    Vedęs, turi žmoną Palmirą Balaišytę-Apšegienę ir du sūnus - Virginijų ir Audrių.
     Hobi: medžioklė, politika, kelionės.
      
    Mano kelias į 1990 m. Kovo 11-ąją, kaip ir visų mano bendraamžių, ėjo per sovietinius metus, kada kūrybai, laisvam žodžiui nebuvo vietos. Liūdnoka, jog gražiausi gyvenimo metai praėjo Lietuvą valdant okupantui.
    (…) Mano tėvelis visą sovietmetį tikėjo, kad tai laikina, kad ateis Lietuvai Laisvė. Kaip šiandien prisimenu mums vaikams nuolat kartotus jo žodžius: Lietuva švies, Lietuva bus laisva.
    Teko visą laiką vadovauti dideliems žmonių kolektyvams, vykdyti partijos suvažiavimų nutarimus. Taip turbūt buvo visiems mano kartos žmonėms, nors kai kas dabar bando parodyti save per daug dideliais kankiniais ar patriotais. Man, Kupiškio rajone gimusiam ir čia dirbančiam, kur mane visi pažįsta ir aš visus žinau, darosi juokinga ir liūdna žiūrint į šiuolaikinius patriotus ir jų panieką kitiems.
    Tėvų ir aplinkinių gerų žmonių mokomas gerumo kitam, doros ir tiesos, stengiausi kur bedirbdamas padėti žmonėms. Nors ne visada tai sekėsi. Man atrodo, kad iki šiol randu bendrą kalbą su sąžiningais, dorais žmonėmis, stengiuosi jiems pagal išgales padėti arba bent jau paguosti. Stengiuosi būti tarp žmonių, gyventi savo gyvenimą. Kaip man tai sekasi, ne man spręsti. Visi mes klystantys ir turintys savo ydų žmonės.
    Taigi mano kelias į Kovo 11-ąją buvo kaip ir visų Lietuvos žmonių. Kuo aš tikiu - tai likimu. Niekada net nesapnavau, kad būsiu signataras, kad būsiu pirmas Nepriklausomos Lietuvos Seimo narys iš kupiškėnų - juk mūsų krašte tiek puikių žmonių. Suprantu, kad visa tai padarė mano žemiečiai kupiškėnai, balsavę už mane, ir aš jiems lieku skolingas iki paskutinės savo gyvenimo dienos. Kadangi Seime teko dirbti tik du su puse metų ir nuo to laiko prabėgo septyneri metai, galima daryti kai kurias išvadas. Pirmiausia - tai buvo visa galva pasinerta į neįprastą įstatymų leidėjo veiklą. Nuolatiniai ginčai, ieškojimai, bemiegės naktys diskutuojant ir gilinantis į dokumentus. Iki galo gyniau tai, kur maniau esu teisus, ir nesikišau į tuos dalykus, kurių nesupratau. Buvo liūdna, kai žemės ūkio klausimus už mane geriau išmanė mokytojai, mokslininkai, teisininkai, neatskiriantys kviečio nuo rugio. Jie darė pražūtingus sprendimus. To vaisius žemės ūkyje jau skiname.
    Aš įsitikinęs, kad Atkuriamojo Seimo nariai už dabartinius seimūnus buvo žymiai korektiškesni, draugiškesni, artimesni. Man kolegos signatarai visi iki vieno savi kaip giminės, ir aš nepraleidžiu progos persimesti vienu kitu šiltu žodžiu su jais. Giliai įsitikinęs, kad mes gyvenime vienas kitam turime kiek galima padėti, žinoti vienas apie kitą. Liūdna ir tai, kad praėjus dešimčiai metų po nepriklausomybės atkūrimo tiek purvo, neteisybės, skurdo ir nevilties Lietuvoje.
    Dirbant rajono meru ir dar šiek tiek domintis politika bei ekonomika, nebesuprantama, kodėl vieni tapo milijonieriais, o kiti skurdžiais. Mane kankina klausimas, į kurį nerandu atsakymo - kas dar gali Lietuvą atvesti į gražesnę ateitį? Buvo valdžioje ir vieni, ir kiti, ir treti. Ligos tos pačios - stulbinantis melavimas, išsisukinėjimas ir akiplėšiškumas. Turiu vieną, deja, neįgyvendinamą svajonę - atjauninti trisdešimčia, keturiasdešimčia metų monsinjorą Vasiliauską, kardinolą Sladkevičių, Tėvą Stanislovą ir jiems patikėti Lietuvos vairą.
    O gal reikia labai gerai paieškoti tarp mūsų tokių žmonių, kuriems dabar po 40-50 metų? Lietuva, Tau reikia labai intensyviai ieškoti tokių žmonių - jų tikrai Lietuvoje yra, ir ne trys, tik juos sunku surasti, bet surasti būtina!