Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Mykolas
ARLAUSKAS

     Gimė 1930 10 01 Kaišiadorių rajone, Turloviškių kaime. 1955 m. baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją, mokslinis agronomas: biomedicinos mokslų habilituotas daktaras, profesorius.
    1955-1956 m. dirbo Lietuvos Mokslų Akademijos Žemdirbystės ir dirvožemio institute jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu; 1956-1988 m. - Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo institute (LŽMTI) vyresniuoju moksliniu bendradarbiu; 1958 m. LŽMTI Dotnuvos eksperimentinio ūkio skyriaus valdytoju (antraeilės pareigos); 1958-1960 m. - Dotnuvos eksperimentinio ūkio vyriausiuoju agronomu (antraeilės pareigos); 1988-1992 m. - Lietuvos žemdirbystės institute vadovaujančiu, o nuo 1992 m. - šio instituto vyriausiuoju moksliniu bendradarbiu.
    Pirmųjų arimo varžybų (1966 m.) Lietuvoje organizatorius; vienas pagrindinių artojų varžybų buvusioje SSRS organizatorių (1967 m.); Lietuvos artojų komandos treneris (1966-1986 m.); buvusios SSRS artojų komandos treneris I, II, ir III tarptautinėse arimo varžybose (1973, 1975, 1977 m.).
    Yra parašęs monografijų, knygų, paskelbęs mokslinių (Lietuvos ir užsienio leidiniuose) bei publicistinių straipsnių žemdirbystės tobulinimo klau-simais.
    Vedęs, turi sūnų ir dukrą.
      
    PRISIMENANT KOVO 11-ĄJĄ
    
    1990-ieji metai visiems Lietuvos žmonėms liks ilgai atmintyje, o tuo labiau mums, kuriems teko pirmą kartą dalyvauti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo darbe, padaryti Lietuvai bei jos žmonėms istorinius sprendimus, patirti didelio džiaugsmo, pilietinės atsakomybės, nerimo, žmonių skausmo dienas ir naktis. Esu be galo dėkingas rūpestingiems bei darbštiems Kėdainių rajono žemdirbiams ir visiems žmonėms, kurie suteikė man mandatą dalyvauti aukščiausiajame mūsų šalies forume ir išreikšti jų valią Lietuvai lemtinguose sprendimuose, esant tuo metu istorinėms ir nepakartojamoms aplinkybėms. Visa tai neužmirštama.
    Tai buvo kovas, tai buvo lemtingas pavasaris, atnešęs Lietuvių tautai, jos žmonėms taip ilgai lauktą atgimimą. Vienas iš pirmųjų mūsų priimtų dokumentų buvo įstatymas dėl mūsų valstybės pavadinimo, jos herbo, o kovo 11 d. jau buvo priimtas istorinės reikšmės dokumentas - Aktas "Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo". Ar galima užmiršti, kaip vieningai mes troškome nutraukti tai, kas buvo suvaržyta, atimta penkiasdešimt metų. Paskelbdami Kovo 11-osios aktą mes pareiškėme, kad Lietuvoje jau negalioja jokie svetimos valstybės įstatymai. Kartu buvo kreiptasi į pasaulio tautas tikintis jų broliško solidarumo, paramos ir mūsų nepriklausomos valstybės pripažinimo. Ir tada atrodė, kad mūsų vienybė darant šiuos sprendimus yra kur kas galingesnė nei ta ginkluota jėga, kuri buvo už Parlamento sienų. O tuo metu Vilniuje, kaip ir visur Lietuvoje, dar džeržgė tankai, dieną ir naktį važinėjo mašinos, pilnos svetimos valstybės kariuomenės. Argi tai gali būti užmiršta! Darydami tokius ryžtingus sprendimus, manau visi jautėme, kas vyksta kiekvieno mūsų namuose. Aš irgi žinojau, kad mano sprendimams pritaria šeima, tėvai, giminės ir mano rinkėjai. Tai buvo susikaupusi begalinė jėga. Kovo 11-ąją iš Parlamento pastato išėjome vidurnaktyje. Lauke buvo minia žmonių su degančiomis žvakutėmis. Jie skandavo, plojo, džiaugėsi mūsų sprendimais, sveikino. Kokia tai buvo vienybė! Taigi Kovo 11-osios aktu mes žengėme lemiamą žingsnį - pranašo žingsnį. Buvome visi susitelkę, buvo aiškus tikslas. Visa tai prisiminus tenka tik labai ir labai apgailestauti, kad vėliau, laikui bėgant, dėl įvairių priežasčių šita galinga jėga išblėso ir dėl to per dešimtmetį daug reikalingų darbų Lietuvos žmonėms nesuspėta padaryti, o šalia gražių daigų ėmė bujoti gajos visuomenės piktžolės. Tačiau džiugina tai, kad ne šiandien, tai rytoj mes atsistosime ant tvirtų kojų.