Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Jonas
MAČYS

     Gimiau 1938 m. balandžio 18 d. Marijampolės rajone, Igliškėlių kaime, ūkininkų šeimoje. 1946-1954 metais mokiausi Igliškėlių septynmetėje mokykloje. Vėliau, 1954-1958 metais mokiausi Kaune, Sodininkystės ir daržininkystės technikume. 1959-1964 metais studijavau Lietuvos žemės ūkio akademijos Ekonomikos fakultete. Baigęs Akademiją 1964-1967 metais dirbau dėstytoju Aukštadvario žemės ūkio technikume, 1967-1976 metais - vyriausiuoju agronomu Šakių rajono "Aušros" kolūkyje, o 1976-1978 metais - Vilkaviškio rajono "Į komunizmą" kolūkyje pirmininko pavaduotoju gamybai. 1978 metais už antitarybinę propagandą buvau atleistas iš pirmininko pavaduotojo pareigų ir tais pačiais metais įsidarbinau Rumokų bandymų stotyje. Ten išdirbau iki 1990 metų vyr. mokslinio bendradarbio pareigose. Bedirbdamas šiose pareigose apgyniau disertaciją ir 1980 metais man buvo suteiktas agrarinių mokslų daktaro laipsnis. 1988 metais įsijungiau į Sąjūdžio veiklą ir buvau išrinktas Vilkaviškio rajono Sąjūdžio pirmininku. 1990-1992 metais buvau Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas. Čia teko dirbti Agrarinės komisijos pirmininko pavaduotoju, 1992-1995 metais - Rumokų bandymų stotyje vyr. moksliniu bendradarbiu, o 1995 metais buvau išrinktas Vilkaviškio rajono savivaldybės meru, kur dirbu ir šiuo metu.  
    1990-ųjų metų Kovo 11-oji - laimingiausia diena mano gyvenime. Niekada nepamiršiu to didžiulio pakilimo, didžiulio džiugesio ir laimės ašarų, sulaukus Kovo 11-osios.
    Mano kelias į Kovo 11-ąją, kaip ir daugelio patriotiškai nusiteikusių lietuvių, buvo ilgas ir sudėtingas.
    Gerai pamenu sunkų pokario gyvenimą, kada likome 6 vaikai su motina ir teko viską pradėti iš naujo. Patys neturėdami ką valgyti, turėjome dažnai maitinti neprašytus svečius iš valsčiaus su stribukų palyda. Kai jie pavalgę išeidavo, šokdavome laižyti maisto likučius. Teko regėti tremiamus į Sibirą, tyčiojimąsi iš žuvusių laisvės gynėjų. Štai tada gimė neapykanta okupantams, pradėjau galvoti, kodėl Lietuvą valdo svetimi, kodėl mes negalime būti laisvi. Dar būdamas vaikas pradėjau domėtis Lietuvos praeitimi, žavėjausi kiekvienu partizanų išpuoliu prieš okupantus. Didelę įtaką formuojantis mano pasaulėžiūrai turėjo užsienio radijo laidos, transliuojamos okupuotai Lietuvai. Kiekvienais metais nekantriai laukdavau Vasario 16-osios Nepriklausomybės dienos minėjimo, kuris buvo transliuojamas iš Vašingtono. Išgirdus giedant Lietuvos himną, negalėdavau sulaikyti ašarų.
    Bėgo metai ir mano įsitikinimai, kad Lietuva turi būti laisva, vis stiprėjo. Tai patvirtino Vengrijos ir Čekoslovakijos įvykiai. Laisvės idėjas propagavau tarp draugų, pažįstamų ir bendradarbių. Įsijungiau į pogrindinės literatūros platinimą. Mano veikla pradėjo domėtis KGB, buvau išvarytas iš darbo. Po daugelio metų papūtė pirmieji laisvės vėjai. Džiaugsmo ašaros byrėjo Vilniuje, Sąjūdžio mitinge, pamačius po tiek okupacijos metų plevėsuojančią trispalvę. Kūrėsi Sąjūdis visoje Lietuvoje, neatsilikome ir mes Sūduvos krašto vaikai, dirbome iš peties ir širdies Laisvės reikalui.
    Vėliau pustrečių metų įtemptas, atsakingas, įdomus ir kūrybingas darbas Aukščiausioje Taryboje. Čia kievieną dieną norėjosi padaryti kiek galima daugiau įtvirtinant Lietuvos Nepriklausomybę, pateisinant rinkėjų lūkesčius. Laisvomis nuo darbo Aukščiausioje Taryboje dienomis buvo gausybė susitikimų su Lietuvos žmonėmis rajonų centruose, kaimuose. Visur buvome laukiami svečiai. Žmonės norėjo kuo daugiau išgirsti ir sužinoti iš pirmųjų lūpų.
    Man daugiausia teko bendrauti su kaimo žmonėmis, nes buvau Agrarinės komisijos pirmininko pavaduotojas.
    Dauguma Aukščiausios Tarybos deputatų buvo dideli Lietuvos patriotai ir patikėtą darbą garbingai atliko. Gaila, kad dėl kai kurių mūsų kolegų intrigų ir nepelnytos garbės troškimo negalėjome dirbti iki kadencijos pabaigos. Gerai pradėtas darbas po mūsų buvo sužlugdytas, Lietuvos turtas išvogtas, Lietuva praskolinta. Žmonės tarpusavyje sukiršinti, nuskurdinti, begėdiškai sumenkinta Lietuvos Nepriklausomybė. Tokios įvykių eigos nei aš, nei dauguma Lietuvos žmonių nesitikėjome.
    Atėjo laikas, kai vėl viską turėsime pradėti iš naujo, reikės daug ir tam pagrindas yra atkovota Laisvė bei Nepriklausomybė 1990 metų kovo 11-ąją.