Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Albertas
MIŠKINIS

     Gimė 1938 04 12 Panevėžio rajone, Repšiškių kaime. 1954 m. baigė Ramygalos vidurinės mokyklos septynias klases.
    1958 m. - Panevėžio hidromelioracijos technikumą.
    1970 m. - Lietuvos žemės ūkio akademiją, inžinierius hidrotechnikas.
    1958-1959 m. dirbo Alytaus melioracijos statybos valdyboje darbų vykdytoju. 1960-1962 m. tarnavo tarybinėje armijoje. 1963-1964 m. dirbo Alytaus melioracijos statybos valdyboje darbų vykdytoju, Alytaus melioracijos grupės viršininku/
    1964-1974 m. - Respublikinio vandens ūkio projektavimo instituto Šilutės skyriuje vyresniuoju inžinieriumi, grupės vadovu. 1971 m. persikėlė į Uteną, iki 1990 m. dirbo statybose, daugiausia Kaimo statybos ministerijos sistemoje.
    1990-1992 m. Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1963-1966 m. dirbo Utenos aukštesniojoje žemės ūkio ir maisto pramonės mokykloje direktoriaus pavaduotoju gamybai, mokomojo ūkio vedėju. 1996 m. įsteigė individualią projektavimo įmonę.
    1989 m. įstojo į Lietuvos demokratų partiją, 1992 m. perstojo į Krikščionių demokratų partiją. Vedęs, išaugino sūnų ir dvi dukras.
      
    Lietuvos nepriklausomybė - viso mano gyvenimo viltis ir svajonė
    
    Augau atokiame kaime prie miškų, kur pagrindinis pokarinio gyvenimo bruožas buvo bolševikinės represijos.Tuomet tarybų valdžia patenkintų žmonių buvo labai mažai, o ir tie patys daugiausia buvo ne lietuvių kilmės. Kada tik besueidavo žmonės draugėn, visuomet tekalbėdavo apie laisvę. Vis buvo guodžiamasi, kad Lietuva bus išvaduota, nustatant net datas. Nors tos datos nuolat buvo nukeliamos, žmonių viltys neblėso.
    Nuo kaimo žmonių ašarų ir vargų prasidėjęs mano gyvenimo kelias ėjo per nuolatinius susidūrimus su okupacine valdžia, kuriai vis dažniau atstovaudavo lietuviai. Žlugus išsilaisvinimo viltims, daug kam atrodė, kad Rusija yra neįveikiama. Nuolatinė kova už būvį, už aukštesnį postą darbe, vertė žmones stoti į valdančią partiją. Nors iš partijos pavadinimo buvo išbrauktas paskutinis žodis, tarybinės ideologijos spaudimas į žmonių sąmonę darėsi vis atkaklesnis ir rafinuotesnis. Komunistinės organizacijos pamažu augo ir jau pačios tapo pajėgiomis organizuoti komunistinės visuomenės kūrimą. Lietuviams buvo primestas ir darėsi priimtinas tarybinio žmogaus įvaizdis su patriotinėmis kalbomis, vangiu darbu ir nuolatiniu girtavimu.
    Tačiau laisvės troškimas nebuvo užgesęs, pradėjo ryškėti vidaus opozicija. Pirmieji disidentai ir pogrindžio leidiniai pasirodė Rusijoje, pamažu plito ir pas mus. Nors tautą žadino tik grupelė drąsuolių ir pasišventėlių, laisvės troškimo dvasia leido vis tvirtesnius daigus. Tokioje aplinkoje subrendo kovos už laisvę kulminacija, žmonės išėjo į neregėtus mūsų šalyje mitingus. Suskambėjo laisvės kalbos ir dainos. Sąjūdis tapo mūsų tautos savastimi, atvedusia į 1990-ųjų Kovo 11-ąją.
    Atgimimo metu mano iniciatyva buvo įkurta Sąjūdžio grupė įmonėje. Įstojau į atsikuriančią Lietuvos demokratų partiją. Utenos skyriaus taryba iškėlė mane kandidatu į Aukščiausiąją Tarybą.
    Aukščiausioje Taryboje-Atkuriamajame Seime dirbau Vyriausybės ir kitų Respublikos valdymo institucijų struktūros bei veiklos principų grupėje. Įsteigus nuolatines komisijas, buvau Agrarinės komisijos, vėliau - Sveikatos ir socialinių reikalų komisijos nariu.
    1992 m. rinkimuose į LR Seimą nebuvau perrinktas.
    Pradėdamas savo pirmąją rinkiminę kampaniją, kalbėjau apie politinę ar ekonominę nepriklausomybę. Politinės nepriklausomybės bylą buvo pradėjęs Sąjūdis, tačiau greitos sėkmės nesitikėjau. Supratau, kad teks eiti per lūžtantį ledą, bet nemaniau, kad ši kova pareikalaus žmonių aukų. Kai virš mūsų ėmė kauptis juodi debesys su vis mažesnėmis prošvaistėmis, nepriklausomybės įsitvirtinimo procesas atrodė visai įstrigęs. Netikėtai irstančią imperiją sudrebinęs Maskvos pučas atvėrė mums vartus į laisvę ir tarptautinį pripažinimą.
    Deja, mes nesugebėjome sutvarkyti savo ekonomikos. Eidamas į rinkimus, savo rinkėjams aukso kalnų nežadėjau. Savo rinkiminiame straipsnelyje rajono laikraštyje nedviprasmiškai rašiau, kad rinkos ekonomika pradžioje atneš infliaciją, nedarbą, gyvenimo lygio smukimą. Tačiau šiuolaikinė padėtis yra liūdnesnė negu tikėjausi. Kaip nepatyręs politikas aš naiviai maniau, kad mūsų pramonės darbas liks suderintas su buvusia tarybine pramone ir bus abipusiai naudingas. Juo labiau nesitikėjau, kad mūsų mėsos ir pieno produktai bus niekam nereikalingi ir kaupsis sandėliuose.
    Nelengvos gyvenimo sąlygos supriešino mūsų žmones. Ekonominius sunkumus mes pakeltume lengviau, jeigu ne nuolatiniai žiniasklaidos pranešimai apie politikų išvogtus milijonus ir net milijardus. Pavyzdžiui, televizijos laidos dalyvė praneša, kad konservatorių valdžia vagia taip pat, kaip ir buvusioji. Laidos vedėjos patikslina: dar daugiau. Paprasti žmonės laukia, kada tų milijonų vagys - dabartiniai ir anie - bus areštuoti. Tylu ramu. Niekas nepatvirtina ir nepaneigia televizijos laidos informacijos. Yra nusikaltimas, nėra bausmės. Teisėtvarkos sistemoje - olimpinė ramybė.
    Suprantu, kad yra nemažai trūkumų tuose įstatymuose, už kuriuos aš balsavau. Daug klaidų padaryta įgyvendinant tuos įstatymus ekonominės reformos metu. Bet blogiausia tai, kad valstybės pagrindų kūrimo pradžioje mes pražiūrėjome įstatymą, pagal kurį kiekvienas pilietis būtų visiškai atsakingas už savo žodžius ir darbus. Dabar žodžiai ir darbai taip suveliami, kad ir nelabasis jų neišpainiotų.