Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Petras
POŠKUS

     Gimiau 1935 m. 12 mėn. 15 d. Varėnos rajono Perlojos kaime. 1954 m. baigiau Vilniaus žemės ūkio technikumą, agronomas, 1978 m. - Lietuvos žemės ūkio akademiją, žemės ūkio ekonomistas organizatorius. 1955-1958 m. tarnavau tarybinėje armijoje.
    1958-1959 m. dirbau Biržų r. "Laisvosios žemės" kolūkyje vyriausiu agronomu, o 1959-1990 m. buvau šio kolūkio pirmininku.
    1990-1992 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos deputatas.
    1992 m. Lietuvos aludarių asociacijos prezidentas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidiumo narys. "Ūkininko" žurnalo redkolegijos narys. Biržų r. Butautų dvaro alaus muziejaus direktorius.
    Vedęs, turiu du sūnus ir dukrą.
      
    Ilgametis bendradarbiavimas su Lietuvos dailininkų sąjunga paliko neišdildomus prisiminimus. Restauravome karo metu sudegusį dvarą, įsteigėme ūkyje paveikslų galeriją. Per 30 bendradarbiavimo metų galerija pasipildė garsių dailininkų grafikų P.Rauduvės, K.Ramono, tapytojų S.Džiaukšto, A.Savicko, B.Uoginto, S.Jusionio, A.Kliaugos, skulptoriaus A.Petrulio ir kt. darbais.
    Toje pačioje patalpoje yra ir alaus muziejus, jame galima pamatyti, kaip iš miežio grūdų biržietiškas alus suputoja.
    Į rinkimus ėjau pasisakydamas už ūkininkavimo formų įvairovę. Įvairiuose susitikimuose užtardavau ūkininkus. Gaudavau daug pareiškimų. Vieni prašydavo parduoti sėklos, kiti traktorių.
    Daugelyje susitikimų su rinkėjais dalyvaudavo ir mano oponentas rašytojas Mykolas Karčiauskas. Labai malonu buvo su juo bendrauti, paliko šilčiausi prisiminimai. Linkėdavau jam kūrybinės sėkmės, artimiausiu metu parašyti "Žvirgždės poemos" trečiąją knygą.
    Darbą Aukščiausioje Taryboje pradėjau Agrarinėje komisijoje.
    Pirmasis Aukščiausios Tarybos priimtas įstatymas buvo "Dėl valstybės pavadinimo ir herbo", pagal kurį Lietuvos valstybė buvo pavadinta "Lietuvos Respublika", o Lietuvos Aukščiausioji Taryba - Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba".
    Didžiausią įspūdį Aukščiausios Tarybos darbe paliko 1990 m. kovo 11 d. priimtas istorinis svarbus dokumentas - Aktas "Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo". Priimant įstatymus dalyvaudavau diskusijoje. Minėjau priežastis, kodėl blogėja padėtis visame ūkyje, bet būdavo sunku įrodyti, kai lojalumas supriešinamas kompetencijai, tai būdinga ir praėjus dešimtmečiui. Sakydavau, kad turime prisiminti, jog vien tik kaltindami kitus ir pasyviai laukdami geresnių dienų nieko nepasieksime. Per 50 metų daug kas įprato, kad tą, ko nepadarei pats - padarys kitas. Rinkos ekonomikos sąlygomis kiekvienas pats turi rasti sau efektyviausią, prieinamiausią pragyvenimo būdą.
     Aš gerai susipažinau su abiem ekonominės reformos programos variantais. Esu tos nuomonės, kad abiejuose programos variantuose yra daug panašumo, nors paskutinis buvo pateiktas ir pavėluotai.
    Už pateiktą programą gal ir būtų galima balsuoti, bet yra kai kurių pastabų. Pirma, reikėtų perkelti ir labiau išryškinti pramonės denacionalizavimą ir privatizavimą, žemės nuosavybės, laisvos rinkos kainų ir kitus klausimus.
    Nenoriu sutikti su projekto teiginiu, kad kalbama apie būtinumą kuo greičiau paleisti kainas ir šį procesą tuoj pat užbaigti. Tai nerealu, ypač kai kalbama apie žemės ūkį. Staigus rinkos kainų paleidimas visuotinio deficito sąlygomis sukeltų gyventojų paniką. Ir kartu su tuo nebus išspręstas darbo užmokesčio klausimas. Tai sukeltų nekontroliuojamą procesą kainų sistemoje ir darbo užmokesčio srityje.Kainas paleisti bus galima tik tam kruopščiai pasiruošus.
    Įgyvendinant ekonominę reformą žemės ūkyje yra svarbių, specifinių klausimų. Ypač dėl kolūkių. Tačiau projekte šie ypatumai neišryškinti. Siūlyčiau suformuluoti tuo klausimu netgi atskirą skyrių. Jei toks pasiūlymas nepriimtinas, tada kiekviename skyriuje nurodykime tuos ypatumus. Pirmiausia, dėl kolūkio turto privatizavimo. Šiuos klausimus programoje būtina suderinti su bendrųjų agrarinės reformos principų projektu arba ekonominės reformos programoje nustatyti, kad šitame projekte nekalbama apie žemės ūkį, nes tai jau bus bendruose agrarinės reformos principuose.
    Man, kaip žemdirbių atstovui, ekonomistui, malonu skaityti programos teiginį, jog žemės ūkio įmonės, įskaitant ir kolūkius, atleidžiamos nuo skolų, susikaupusių iki 1990 m. kovo 11 dienos. Tačiau neaišku, nuo kokių skolų. Manau, reikėtų formuluoti tiksliau, kad atleidžiami nuo valstybinio ir agropramoninio banko trumpalaikių ir ilgalaikių paskolų, o nuo kitų skolų (tiekėjams, rangovams ir komerciniams bankams) neatleidžiami. Ir dar kažin ar ši nuostata paremta realiais šaltiniais. Ar čia kalbama apie visas bankų paskolas, ar tik apie terminuotas? Kad ir kaip keista, bet šitame paskutiniame projekte, kurį pateikė Vyriausybė, to punkto, deja, nėra. Pinigų politikos skyriuje (jis dar vadinamas "Bankai ir pinigai") suformuluotas teiginys, kad kuriant savarankišką bankų sistemą tikslinga perimti iš Lietuvoje esančių TSRS bankų įstaigų visus aktyvus ir pasyvus. Kaip tokiu atveju būtų su mūsų skolomis už dotacijas maisto produktams, kurios sudaro, kaip man žinoma, apie milijardą rublių? Ir kaip tada būtų su ūkių skolomis bankui, jei perimtume visus aktyvus ir pasyvus? Manau, kad šiuo atveju reikėtų atskiros diskusijos su finansininkais ir bankininkais praktikais.