Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Rimvydas Raimondas
SURVILA

     Gimė 1939 12 05 Šiauliuose. 1964 m. baigė Lietuvos veterinarijos akademiją, zootechnikas. Žemės ūkio mokslų kandidatas.
    1964-1990 m. dirbo Trakų rajono ūkiuose fermos vedėju, zootechniku, Trakų rajono žemės ūkio valdybos vyriausiuoju zootechniku, Vievio paukštyno vyriausiuoju zootechniku, šio paukštyno direktoriumi. Nuo 1991 m. - Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras.
    1988-1990 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Trakų rajono tarybos pirmininko pavaduotojas, Lietuvos žemdirbių sąjūdžio Trakų rajono tarybos pirmininkas, Lietuvos žemdirbių sąjūdžio tarybos narys.
    Yra paskelbęs mokslinių straipsnių žemės ūkio ekonomikos, gyvulininkystės, paukštininkystės klausimais.
    Vedęs, turi sūnų ir dukrą.
      
    Visada maniau, kad lietuviai ateitį gali turėti tik savo Nepriklausomoje valstybėje. Tokią nuostatą pirmiausia suformavo šeima. Man imponavo suomių, vengrų, lenkų, čekų kovos dėl savo šalių nepriklausomybės. Vilčių teikdavo kiekvienas sovietinis "atšilimas". Nuo mažens domėjausi istorija, geografija, politika. Nuo 1985 metų atidžiai sekiau Gorbačiovo pastangas išgelbėti sovietų imperiją ją pertvarkant ir demokratizuojant. Tikėjau, monstras sugrius, tačiau kaip ir kiti nemaniau, kad taip greit. Vos susikūrus Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinei grupei ieškojau būdų prie jos darbų prisidėti ir netrukus kartu su draugais įkūrėme pirmąją Sąjūdžio grupę Trakų rajone. Po to buvo visai natūralu darbus tęsti, dalyvauti Aukščiausiosios Tarybos rinkimuose. Juos laimėjau. Antras turas įvyko 1990 metų kovo 8 dieną. Tolesni įvykiai vijo vienas kitą ir kiekvienas buvo reikšmingesnis už ankstesnįjį. Pirmas įspūdis - gražūs, įspūdingi, bet nesvetingai šalti Aukščiausiosios Tarybos rūmai ir kiek išsigandę jų gyventojai. Nesitikėjau kada nors čia būti įleistas, o ir jie nesitikėjo pasitikti visai kitokius deputatus. Dokumentai, kuriuos rengėme arba radome jau parengtus, reiškė viena: skelbsime Nepriklausomybę. Ne "suverenitetą", ne kokią nors pusinę ar su išlygomis nepriklausomybę, bet tikrą. Jaučiausi tam pasiruošęs, o bendraminčių būryje buvo visiškai ramu ir saugu. Užbėgdamas į priekį norėčiau pasakyti, kad net sausio įvykių siaubą padėjo pergyventi bendraminčių vienybė ir ryžtas. Darbas vyko sklandžiai, tik labai trūko laiko ir pats Nepriklausomybės aktas buvo paskelbtas vėlai vakare. Balsavome gana vieningai, džiaugsmo buvo daug, pasitikėjimo taip pat. Baimės nejutome, nes jau keletas metų tylėjimo era buvo pasibaigusi, viskas buvo pasakyta, negalėjome sukti atgal. Minios žmonių, tarp jų ir naujai iškepti signatarai, iki paryčių šėlo, džiaugėsi pastato viduje ir aplink jį. Paskui dirbome kaip tikras Parlamentas, svarstėme daug kraštui svarbių reikalų, vis dar nesiliauju stebėtis, kad taip greitai įsijautėme į savo naują vaidmenį ir turbūt tuo suteikėme pasitikėjimo visiems bendrapiliečiams. Tik vėliau atsirado priešprieša ir skilimas, Kremliaus reakcija ir tankai, tik vėliau paaiškėjo, kad tarp gerų norų ir įgyvendinimo ilgas kelias, kad ne visi laukė Kovo 11-osios. Tačiau tvirtai tikiu, kad tuomet viskas buvo padaryta laiku ir greit.
    
    Kalba iš Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos posėdžio, vykusio 1990 m. gegužės 30 d., stenogramos