Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Algimantas Vincas
ULBA

     Gimiau 1939 m. kovo mėn. 10 d. Kaune. Pokario metais gyvenau Žemaičių Kalvarijos (Plungės r.) miestelyje, kur 1958 m. baigiau vidurinę mokyklą. 1958-1963 metais mokiausi Lietuvos Žemės ūkio akademijoje ir įgijau mokslinio agronomo kvalifikaciją. Pagal paskyrimą 1963 metais dirbau Plungės rajono Šateikių tarybinio ūkio vyriausiojo agronomo ir direktoriaus pavaduotojo pareigose. 1963 metų pabaigoje buvau pašauktas tarnauti į sovietinę armiją. 1965 metais atvykau dirbti į Klaipėdos rajono Gargždų žemės ūkio valdybą. Čia dirbau agronomo, vyresniojo agronomo pareigose. Dirbdamas šiose pareigose, domėjausi naujausiais žemdirbystės, pievininkystės, biologijos mokslo pasiekimais Lietuvoje ir užsienyje. Buvau žemės ūkio kultūrų, naujų veislių rajonavimo respublikinės tarybos narys.
    1989 metais man buvo suteiktas nusipelniusio žemės ūkio darbuotojo Garbės vardas. 1989 metų spalio 20 dieną išrinkus Priekulės paukštininkystės valstybinio ūkio direktoriumi, atvykau gyventi į Priekulę.
    1990 metų sausio mėnesį mane iškėlė kandidatu į Lietuvos Aukščiausios Tarybos deputatus. 1990 metų kovo mėn. 6 d. buvau išrinktas deputatu į Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą. Aukščiausioje Taryboje dirbau iki 1992 metų lapkričio mėnesio.
    1993 metais, likvidavus Priekulės paukštininkystės valstybinį ūkį, perėjau dirbti į privačias įmones, o 1993 m. gruodžio mėn. 27d. buvau išrinktas Palangos miesto meru. Šiose pareigose dirbau iki 1995 m. kovo mėn. 1 d. Tais pačiais metais mane išrinko Palangos miesto tarybos nariu ir jau antrą kadenciją Taryboje tebedirbu iki šiolei.
    Esu vedęs, žmona Marija užsiima privačia advokatės veikla.
    Turiu sūnų Gytį, kuris su šeima gyvena Gargžduose.
    Nuo 1994 metų esu Lietuvos Centro sąjungos narys.
    Laisvalaikio pomėgis - išvyka į gamtą, pajūrį ir įvairius draustinius bei parkus. Domiuosi politiniais įvykiais šalyje ir užsienyje.
      
    Turbūt niekas nepamirš tų metų, kai visa Lietuva ruošėsi atstatyti Nepriklausomybę. Visur būrėsi žmonės, diskutavo, rengė mitingus ir ragino vieni kitus dirbti vieningai. 1988 metų svarbiausias renginys - pirmasis Sąjūdžio suvažiavimas Vilniuje. Kas nenuvyko į Vilnių, visi stebėjo suvažiavimą per televiziją, diskutavo ir rinko lyderius, kurie galės atstovauti naujai išrinktoje Aukščiausioje Taryboje-Atkuriamajame Seime. Kai 1990 m. sausio mėnesį buvau iškeltas kandidatu rinkimams į Aukščiausios Tarybos deputatus Priekulės 65 apygardoje, Gargžduose buvo surengtas visų keturių kandidatų susitikimas. Tribūnoje buvau paklaustas, koks turėtų būti priimtas pirmas Aukščiausios Tarybos dokumentas. Nedvejodamas atsakiau, kad turėtų būti paskelbtas Nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo aktas. Nustebau, kai nemaža dalis oponentų mane pavadino nepolitiku motyvuodami, kad į nepriklausomybę reikės eiti parlamentine tvarka ir kreiptis į M. Gorbačiovą, kad laiduotų Lietuvos nepriklausomybės atstatymą. Tada nesupratau, ar tai buvo paslėpti principai rinkiminėje kovoje, ar nesusigaudymas politinėje situacijoje. Ir svarbiausia, kas tada iš mūsų buvo nepolitikai.
    Po 1990 metų kovo 15 dienos Maskvoje įvykusio TSRS liaudies deputatų trečiojo suvažiavimo SSSR prezidentas M. Gorbačiovas kreipėsi į Lietuvos liaudį tokiais žodžiais: "Aš kreipiuosi į jus sunkią šaliai valandą. Šių metų kovo 11 dieną Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos (tokios jau nebuvo) nutarimai atvedė mus prie kritiškos ribos. Aš kreipiausi į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą ir pasiūliau tuojau pat panaikinti neteisėtus aktus." Tai štai kurių politikų mąstymas sutapo su M. Gorbačiovo kreipimusi ir valstybę atvedė Kovo 11 aktas prie kritiškos ribos.
    1990-1992 metais dirbau Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Agrarinėje komisijoje. Niekas tada neprieštaravo, kad žemės ūkis būtų privatizuojamas, kad žemė būtų grąžinta teisėtiems savininkams. Tačiau ir tada sakiau ir dabar galiu pasakyti, kad privatizavimas žemės ūkyje vyko neekonomiškai ir be jokio mokslinio ekonominio pagrindimo. Nors kaltinimai buvo nukreipti prieš tuometinius ūkio vadovus, bet tada jie buvo tik laikini administratoriai, be jokių teisių. Kaip tada viskas vyko, matė visi kaimo žmonės, todėl daugiau apie tai nesinori kalbėti.
    Paskelbus Kovo 11 aktą tikėjau daugiau, negu dabar turime. Nesitikėjau nusikalstamumo ir reketo įsigalėjimo bei visuomenės diferenciacijos į vargšus ir turtingus. Tačiau gerai, kad esame nepriklausomi ir laisvi.
    Seimui ir Vyriausybei reikėtų daugiau dėmesio skirti vargšams, kaimo ir miesto vaikams, socialinei rūpybai, sveikatos apsaugai ir švietimui (ypač kaime).
    Nūdieną vertinu prastai. Tikriausiai atsilikome nuo Estijos ir Latvijos, tačiau turiu vilties, kad bus geriau. Turime šalyje gerų vadovų, ekonomistų, inžinierių, mokslininkų, bet jie pamiršti, neįsiklausome jų patarimų.
    Daug deklaruojame pažadų žmonėms, bet jų nevykdome. Vienas jų - iki 2000 metų užbaigti žemės grąžinimą savininkams ir įteikti žemės nuosavybės aktus. O indėlių grąžinimas žmonėms - taip pat neįvykdytas. Negalima žaisti pažadais, reikia dirbti apgalvotai ir pamatuotai. Darbas Lietuvoje stiprinant Nepriklausomybę tik pradėtas, todėl mūsų visų pareiga dirbti taip, kad būsimos kartos neturėtų mums priekaištų. Tad sėkmės darbuose.