Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signatarė

Rasa
RASTAUSKIENĖ JUKNEVIČIENĖ

      
   Kelias į Kovo 11-ąją prasidėjo vieną 1988-ųjų vasaros popietę, kai prie Pasvalio poliklinikos netikėtai sustabdė žurnalistas Vidas Dulkė ir pakvietė vakare susitikti. Garsas apie Sąjūdį buvo pasiekęs ir Pasvalį, rinkomės burtis. Tą vakarą buvo kalbama beveik apie viską, bet daugiausia - apie Pasvalio krašto kultūros, istorijos paveldo saugojimą. Beje, kitą rytą Komunistų partijos komitetas ir vienu aukštu aukščiau įsikūręs tuometinio KGB skyrius smulkiai žinojo kiekvieną išsakytą mintį - apie tai sužinojome kiek vėliau. Ta vasara nulėmė visą būsimą mano gyvenimą.
    Buvome entuziastai, vadovavomės jausmu, nuojauta. Į pirmąjį rudeninį mitingą Pasvalio parke susirinko minios žmonių, vėliau pirmas tikros politikos krikštas - siuntėme Lietuvos deputatus į Kremlių. Buvo gražių įsimintinų renginių - vieną pavasario rytą gražiai per sieną ties Saločiais palydėjome vilniškius Sąjūdžio lyderius į Taliną, vykome į pirmąjį Sąjūdžio suvažiavimą, ten užsimezgė ryšys su Vilniaus pasvaliečiais.
    Artėjo Kovo 11-oji, gražūs jausmai ir emocijos perėjo į aiškesnį supratimą apie politinę kovą. Prieš rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą per kaimus ir miestelius buvo paleisti įvairiausi gandai gandeliai ir apie Sąjūdį, ir apie mane, Sąjūdžio kandidatę, tada atrodė juokingi ir neverti dėmesio - dabar matau, kad tai buvo aršios politinės kovos dalis, metodai, naudojami iki šiol.
    Tuoj po rinkimų į Vilnių teko važinėti dar iki Aukščiausiosios Tarybos posėdžių - nuo Sąjūdžio išrinkti deputatai rinkdavosi beveik kasdien dabartiniuose Seimo trečiuosiuose rūmuose. Būdavo, rytą prieš penkias išvažiuoju iš Pasvalio, vėlai vakare grįžtu, o čia - vėl Angonitos Rupšytės skambutis į namus - rytoj posėdis. Nebuvau užgrūdinta tokio režimo, net į ašaras po kokios savaitės puoliau - nuovargis, o aplink visi nepažįstami, tokie protingi, rodos, viską žino. Ką čia man reikės veikti, visai nebuvo aišku. Po to - Kovo 11-oji, aiškesnis darbo, gyvenimo ritmas. Gerai pamenu Kovo vienuoliktosios vakarą ir vilniečius su gėlėmis prie rūmų bei gerokai sutrikusią tylą grįžus į Pasvalį po keleto dienų - pilna suirzimo dėl visko: kam Gorbačiovą ekscelencija pavadinot, kodėl kareiviams į sovietų kariuomenę siūlote neiti, kodėl ginčijatės ir panašiai. Taip prasidėjo mūsų sunkus kelias į Nepriklausomos valstybės gyvenimo pažinimą. Keitėsi įspūdis apie daugelį žmonių, matytų iki šiol tik televizorių ekranuose ir ant mitingų pakylų. Tai buvo tikra valstybės pažinimo mokykla. Atkuriamasis Seimas man dar nebuvo politika. Iki pat 1992-ųjų negalvojau apie politikės kelią. Savo misiją supratau labai paprastai - nugalėti komunistus rinkimuose, balsuoti už Nepriklausomybę ir, kai baigsis laikas, vėl grįžti gydyti vaikų. Beje, 1992-ųjų pabaigoje, po Sąjūdžio pralaimėtų rinkimų, jau buvau susitarusi dėl darbo poliklinikoje, bet Vytautas Landsbergis pasiūlė padirbėti kartu su tuometine opozicija. Tada prasidėjo tikrasis kelias į politiką.
    Šiandien madinga kalbėti apie neva ne tokią Lietuvą, kokios tikėjomės tada, 90-aisiais. Aš taip negalvoju. Viskas yra dėsninga, gyvenimiška - ir sėkmės, ir klaidos. Jeigu Lietuva būtų kokia nors išimtis visoje Centrinėje ir Rytų Europoje, sakyčiau, kad nuėjome ne tuo keliu. Tačiau akivaizdu, kad einame panašiai, gyvename tuo pačiu ritmu kaip latviai, estai, čekai ar lenkai. Šiandien esame gerokai kitame krante, negu Rusija, Baltarusija ar Ukraina. Tik pesimistų turime daugiau, negu kitur. Iš čia ir manantys, kad einam ne taip.