Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Virgilijus Juozas
ČEPAITIS

     Gimė 1937 11 08 Šakiuose, girininko ir mokytojos šeimoje. 1954 m. baigė Kauno pedagoginę mokyklą, 1961 m. - Maskvos M. Gorkio literatūros institutą.
    1955-1956 m. dirbo "Komjaunimo tiesos" laikraščio redakcijoje vertėju. Nuo 1958 m. grožinės literatūros vertėjas. Išvertė A.A.Milneo, W.Saroyano, T.Williamso ir kt. anglų autorių kūrinių į lietuvių kalbą, I.Simonaitytės "Aukštujų Šimonių likimą", J.Avyžiaus, R.Granausko, J.Apučio, J.Baltušio, R.Lankausko, J.Mikelinsko, K.Sajos ir kt. lietuvių rašytojų knygas, S.Mrožeko, T.Karpowicziaus, S.Lemo ir kt. lenkų rašytojų kūrinius į rusų kalbą - iš viso daugiau nei 50 knygų. Kino filmo "Virto ąžuolai" scenarijaus autorius (kartu su G.Lukšu, 1976 m.). 1988-1989 m. - Lietuvos kino studijos susivienijimo "Ars" vyriausiasis redaktorius. 1989-1990 m. - Sąjūdžio atsakingasis sekretorius. 1990-1992 m. - LR Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo seimo deputatas. Nuo 1993 m. - leidyklos "Litterae universitatis" vyriausiasis redaktorius, nuo 1996 m. - leidyklos "Tvermė" direktorius.
    Nuo 1968 m. Lietuvos Rašytojų sąjungos narys. 1988-1990 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Seimo tarybos narys, 1989-1990 m. Baltijos tarybos narys. 1989-1992 m. S. Šalkauskio fondo pirmininkas, 1989-1994 m. Lietuvos-Lenkijos draugijos pirmininkas, 1990-1992 m. Nepriklausomybės partijos pirmininkas. Aukščiausiojoje Taryboje-Atkuriamajame Seime - Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisijos pirmininkas, Sąjūdžio deputatų klubo, vėliau Jungtinės Sąjūdžio frakcijos pirmininkas, tarpvalstybinių derybų su Rusijos Federacija narys, Lietuvos delegacijos vadovas neoficialiose derybose su SSRS 1991 m. gegužės mėnesį Hagoje. Vedęs, žmona Auksuolė Čepaitienė - etnologė. Šeimoje dvi dukros ir sūnus.
      
    Kai palygini svarbiausius Lietuvai šiame šimtmetyje 1918-uosius ir 1990-uosius metus, matai ir panašumų, ir skirtumų. Skirtumų daug, o panašumas, ko gero, tik vienas - kad abu kartus Lietuvai teko vaduotis iš Rusijos imperijos. Pirmąjį kartą daugiau lėmė ginkluota kova už susikūrusią valstybę, antrąjį - kova politinėmis ir teisinėmis priemonėmis.
    Pirmąjį kartą Lietuvą atidalijo nuo imperijos politinės ir ekonominės erdvės Pasaulinio karo fronto linija bei vokiečių okupacija, o komunistai, užgrobę valdžią nusilpusioje imperijoje, patys netrukus atsitvėrė nuo likusio pasaulio geležine uždanga. Antrąjį - Lietuvai iš imperijos erdvės teko vaduotis pačiai.
    Vienintelė imperijos erdvė, iš kurios, atrodo, beveik esame išėję, - tai politinė Rusijos erdvė. Tačiau politinius sprendimus daugeliu atvejų gali priimti ir įgyvendinti - jei tauta pernelyg neprieštarauja - keli žmonės. Kur kas daugiau politikų pastangų ir nuoseklaus visos tautos darbo reikalauja posūkis žmonių mąstysenoje. Todėl iš Rusijos ekonominės, energetinės, transporto erdvės išeiti sekasi sunkiau. Prieš karą Nepriklausoma Lietuva puikiausiai vertėsi be Rytų rinkos, tačiau po Kovo 11-osios žmonės, įtakojantys Lietuvos ekonomikos sprendimus, sunkiai įsivaizdavo, kad įmanoma perorientuoti Lietuvos ūkį Vakarų linkme. Jie delsė. Kas veikė jų sprendimus?
    1989 m. sausio mėnesį Sąjūdžio taryba pasiuntė mane į Maskvoje surengtą apskritą stalą tema "Respublikų suverenitetas ir federacijos vientisumas". Po diskusijos buvau pakviestas į Maskvos universiteto "Sovietinio žmogaus laboratoriją". Mokslų daktarai ir kandidatai, tiesiantys kelius sovietizacijai bei dedantys ideologinius pagrindus vienakalbės ir vienamintės sovietinės visuomenės kūrimui, panoro iš pirmų lūpų sužinoti, kaip Sąjūdis įsivaizduoja Lietuvos ateitį. Nejaugi jų ilgametis triūsas bus nuėjęs perniek?
    Tuomet ir 1990-aisiais - daugelis buvome įsitikinę, kad iš ideologinės komunizmo erdvės išeisime negrįžtamai, susigrąžinę tautos ir valstybės simbolius, atkūrę istorinę tiesą ir demokratiškai išsirinkę savo valdžią. Praslinkus dešimčiai metų kartais ima atrodyti, jog vis dar nepavyksta iki galo išsivaduoti iš tos erdvės, nors imperija lyg ir nebeegzistuoja.
    Komunistinio mentaliteto likučiai trukdo išeiti iš kitų imperijos erdvių. Tai ir teberusenantis tikėjimas "plačiomis Rusijos rinkomis", ir valstybės turto švaistymas bei vogimas, ir biurokratijos savivalė, ir laisvosios rinkos nomenklatūrinis variantas, ir nepakantumas partijoms bei nuomonių įvairovei, ir pagaliau nepasitenkinimas permainomis bei atvirai reiškiama neapykanta tiems, kurių dėka tos permainos ateina. Bendriau tariant, nenoras susitaikyti su pasikeitusiu gyvenimu ir keistis patiems.
    1928-aisiais, kai Čekoslovakija minėjo nepriklausomos valstybės gyvavimo dešimtmetį, jos prezidentas Masarykas sakė: "Galvoju, kad taip respublika išsilaikytų dar dvidešimt, trisdešimt metų… Tada jau bus nauja karta, gimusi laisvėje. Tos laisvės jau niekas nebeatims…"
    Praslinkus dešimtmečiui po Kovo 11-osios, ateitis neatrodo tamsi, nes didžiojoje pasaulio politikoje atsirado daugiau teisės, ir tokie įtakingų valstybių sandėriai, kaip prieš Antrąjį pasaulinį karą, tapo beveik neįmanomi.Lietuva jau beldžiasi į galingų tarpvalstybinių susivienijimų, galinčių užtikrinti mūsų saugumą ir padėti pasiekti taip trokštamą gerovę, duris. Tačiau tos durys atsiveria sunkiai, nes perėję sovietinio žmogaus laboratorijos meistrų mokyklą nelabai norime keistis patys, bevelydami permesti virsmą ateities kartoms. O ar pasikeis mūsų vaikai, jei nepasikeisime patys. Delsdami mes prarandame brangų laiką.
    Palyginus su pirmuoju dešimtmečiu po Vasario 16-osios, yra vienas svarbus skirtumas: Lietuva išliko demokratinė valstybė. Savo metu Sąjūdis pasirinko valstybei atkurti teisinį neprievartinį kelią, paklojo pamatus pilietinei visuomenei, daugiapartinei politinei sistemai ir suteikė žmonėms galimybę pasirinkti tokią valdžią, kokia jiems patinka. Lietuva išlaikė demokratijos egzaminą
    Todėl ir tikiu, kad Lietuvai pakaks jėgų susitelkti ir atgauti prarastą laiką. Jau bręsta laisvėje gimusi karta. Jei netrukdysime jai tvarkytis ir jei patys prisidėsime, Lietuva įsitvirtins Europos demokratinėje erdvėje, kurioje pirmenybė teikiama žmogiškumui ir teisei santykiuose tarp žmonių bei valstybių, savitarpio pagalbai, laisvo žmogaus atsakomybei už save ir savo valstybę.