Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Algirdas
KUMŽA

     Gimė 1956 11 29 Telšių rajone, Palūkščio kaime. 1980 m. baigė Vilniaus valstybininį universitetą, teisininkas. 1979-1984 m. dirbo Vilniaus valstybiniame universitete studentų profsąjungos komiteto pirmininku, komjaunimo komiteto sekretoriumi, Teisės fakulteto dėstytoju; 1984-1989 m. - Lietuvos komjaunimo Centro komiteto sekretoriumi; 1989-1990 m. - Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto skyriaus vedėjo pavaduotoju. 1990-1992 m. - Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas. Vėliau vadovavo privačiai juridinei kontorai, dirbo dienraščio "Lietuvos rytas" vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju.  
    IŠ DEPUTATO UŽRAŠŲ
    
    1991 01 11
    Spaudos rūmus gynęs savanoris ant desantininkų liejo vandenį - jam peršovė skruostą. Susirinkę žmonės šaukė: "Fašizmas, štai Gorbio demokratija".
    Gedimino prospekte sutikau dirigentą G.Rinkevičių, bėgantį ginti Parlamento.
    Žmonės važiuoja iš visos Lietuvos. Visi kupini pykčio rusams, Gorbiui, komunizmui. Viena moteris gailėjosi, kad pernai Tauragėje nuo tilto nenustūmė Švedo, kai jis ten lankėsi.
    Parlamentas virto kareivinėmis. Kerzinių batų kvapas. Keiksmai. Vyrai su pusmetrinėmis geležies lazdomis, išlaužtomis iš parlamento laiptų turėklų.
    Gynėjai foteliais barikaduoja antrąjį aukštą, kur dirba ir ilsisi pirmininkas, patys miega pakampėse.
    Gesintuvai, ištempti brezentiniai vandens vamzdžiai.
    1991 01 12
    Trečią nakties V.Landsbergis televizijoje vartė "Lietuvos aidą" ir sakė, kad užsmaugti nepavyko. Apie ketvirtą nakties su V.Tomkumi ir G. Vainausku slepiame redakcijos kompiuterius.
    Deputatai budi per naktį.
    Nepriklausomybės aikštėje roko koncertas.
    Įvairiomis kryptimis laksto tankai ir tanketės.
    1991 01 13
    Dramatiška ir beveik nereali naktis. Posėdžių salėje ilgu juodu odiniu paltu pasirodęs A.Butkevičius praneša, kad rūmuose liks žmonės su lazdomis, o ginkluoti vyrai - lauke. Jei sovietų kariai šaudys, mano vyrai atidengs ugnį, skardžiu balsu pažadėjo A.Butkevičius.
    Per salę perbėga moteris su kryžiumi, A.Aukštikalnienė užsideda dujokaukę. K.Saja rašo kreipimasi, šalia jo - kažkieno portfelis su kryžiumi.
    Nuo Televizijos bokšto atbėgęs danų žurnalistas sako, kad desantininkai be perstojo šaudo ir per garsiakalbius skelbia, jog valdžia perėjo į nacionalinio gelbėjimo komiteto rankas. Danas matęs du užmuštus ir keletą sužeistųjų.
    Ketvirtą ryto K.Saja perskaito savo kūrinį: "Tėvynė beldžiasi i mūsų širdis". Neperšaunamą liemenę užsitempęs V. Landsbergis pasiūlo moterims deputatėms eiti namo. Salę pasiekia gandas, kad prie bokšto jau devyni negyvi, o pusę penkių jau pasiekia tikra žinia, kad žuvo vienuolika žmonių. Deputatai ir žurnalistai pagerbia kritusiųjų atminimą.
    Prieš devynias iš D.Kuolio sužinome, kad dingo premjeras A.Šimėnas. Vietoj jo akimirksniu patvirtinamas ir prisaikdinamas G.Vagnorius. Dar po pusvalandžio jis jau stovi tribūnoje nenusivilkęs palto ir pristato ministrus. Prie Pedagoginio instituto vėl pasirodo tankai.
    Lauke šlapdriboje budi tūkstančiai žmonių.
    A.Šimėnas atsiranda popiet. Vos tik prasideda uždaras posėdis dėl jo dingimo, per garsiakalbius įsakmus balsas praneša apie galimą cheminę ataką, liepia pasiruošti dujokaukes ar drabužius, kuriais būtų galima apsivynioti galvas.
    1991 01 19
    Lietuvą, nuėjusią per toli, Kremlius šaudo ir traiško tankais. Mus skaldo, trupina iš vidaus. Mūsų jėgos ir nervai įtempiami iki paskutinės ribos. Vieni kitus įtarinėjame, ieškome priešų, KGB agentų.
    Vilniaus gatvėse tankai, o tuo metu giliausia dvasios ir ūkio krizė.
    Ir viltis viena - po metų, gal pusantrų imperija grius. Koks bus trenksmas, kiek nuolaužų ir chaoso. Jokio šviesesnio scenarijaus.
    1991 01 22
    Deputatai pagaliau atsigauna nuo šoko - vėl diskutuoja, balsuoja. Pradedame svarstyti mokslo ir studijų įstatymą, tuo pasakydami, kad nesitraukiame, dirbame.
    Tačiau lieka smėlio maišai, graižtviniai šautuvai, betoninis gaubtas ir laužai. Ir prie jų per naktį dainuojantys žmonės. Tik jų nebedaug.
    1991 03 11
    Oslo universiteto rektorius įteikia paveikslą ir norvegų tautos premiją Lietuvos žmonėms.
    Vyriausybės vardu sveikina G.Vagnorius, tik ne Lietuvos žmones, bet V.Landsbergį. Vėl prašo dvylikos mėnesių be kritikos. "Jei paremsite, mes įvykdysime savo planą, kaip išbristi iš skurdo".
    1991 09 17
    Jau beveik mėnuo, kai perimame KGB pastatą Vilniuje. Susidaro įspūdis, kad mums, deputatų komisijai, mažai kas bepalikta: svarbiausias bylas išvežė arba sunaikino patys saugumiečiai, o ir laisvos Lietuvos atstovai jau spėjo čia pasidarbuoti. Galiu suprasti, kad kai kam tos bylos labai rūpėjo.
    Apžvelgiu vyriausiojo saugumiečio Caplino kabinetą. Ant sienos Gorbis, Leninas, Dzeržinskis, didžiulis SSRS žemėlapis. Knygų spintoje prieškario Lietuvos enciklopedija, Maniušio prisiminimai, Amerikoje išleisti A.Gustaičio eilėraščiai. Popieriaus juostele pažymėtos eilės "O kai grius valstybės tvirtos, švies dangus ugnies gaisu..
    Perverčiu generolo darbo kalendorių - trūksta sausio tryliktosios lapelio.
    Ilguose koridoriuose - jau Lietuvos kariai. Lenino biustas apsuktas veidu į sieną.
    Mūsų komisijos pirmininkas Balys Gajauskas lageriuose praleido 37 metus. Vokiečių žurnalistė klausia, ar jis jaučiąs neapykantą šiems rūmams. Ne, sako B.Gajauskas, neapykantą jaučia tas, kas mažai sėdėjo arba visai nesėdėjo. Buvęs kalinys aprodo karcerį, kuriame vienintelis džiaugsmas buvęs pro Konservatorijos langus plūstantys Oginskio polonezo garsai.
    Perimame pistoletus, buvusiems darbuotojams leidžiame išsinešti asmeninius daiktus. Vienas išsitempia gerą pusmaišį degtinės, užpirktos gimimo dienai.
    Perėmiau keletą KGB būstinių Žemaitijoje. Iš ten į Vilnių, į tardymo izoliatoriaus kamerą Nr. 10 tempiau maišus makulatūros. Nieko svarbaus saugumiečiai nepaliko. Šilalėje visiškai tuščia, nes čia jau buvo Krašto apsaugos departamento vyrai. Jie beveik viską susirinko ir kažkur Klaipėdoje privačiai paslėpė. Šilutėje dirbęs keturias valandas randu vieną vienintelę informatoriaus kortelę. Visos kitos buvo sunaikintos dar prieš Naujuosius, kai Vilniuje KGB pastatą supo R.Ozolas. Mažeikiuose radau penkių kilogramų kūjį, skirtą aparatūrai daužyti, ir 1982 metų sąrašą asmenų, gavusių iš saugumo po 15-25 rublius.