Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Liudvikas Narcizas
RASIMAVIČIUS

     Gimiau 1938 m. gruodžio 22 d. Alytuje, tarnautojos dzūkės ir mokytojo suvalkiečio šeimoje. Buvau antras vaikas, be metais už mane vyresnės sesers Jūratės, vėliau šeimą papildė brolis Antanas ir sesuo Rūta. Kadangi visas vasaras praleisdavau tėtės tėviškėje Sūsninkų kaime, o mokiausi Kalvarijoje, Marijampolėje ir Prienuose, manau, jog turiu pakankamai pagrindo laikyti save suvalkiečiu.
    Dirbti pradėjau dar šešiolikos metų, besimokydamas Prienų vidurinėje mokykloje (buvusioje "Žiburio"gimnazijoje), kurią baigiau 1956 metais. Iš karto nepavyko įstoti į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, tad metus mokytojavau kaime, Klebiškio septynmetėje mokykloje, mokiau vaikus muzikos ir lietuvių kalbos. 1957 metais įstojau į Teisės fakultetą ir išvykau į Vilnių. Tuo metu, neseniai žiauriai nuslopinus Vengrijos revoliuciją, Universitete vis dar tebeskraidė demokratijos vilties dvasia; profesoriai kalbėjo laisviau ir ne tiek kalė studentams į galvas sovietines dogmas, kiek ugdė specialistus. Lankymas nebuvo griežtai reglamentuotas, norėdamas galėjai klausytis paskaitų ir ekonomikos, filologijos fakultetuose ar net Dailės institute, pvz., apie meno istoriją. Pakeitus rektorių, ši demokratijos dvasia ėmė blėsti, o kartu su ja užsibaigė ir studentų laisvės. Tačiau, dirbdamas Civilinės teisės katedroje ir kartu šokdamas Universiteto liaudies ansamblyje, 1962 metais Universitetą sėkmingai baigiau. "Darbo prievolės" atlikti mane pasiuntė į Šakius rajono vykdomojo komiteto sekretoriumi. Ėmus rajonus stambinti nesunkiai šios prievolės atsikračiau ir pradėjau stažuotis advokatūroje Klaipėdoje. Nuo 1963 metų vidurio su nedidelėmis pertraukomis dirbau advokatu Klaipėdoje, gyvendamas Palangoje. Į Sąjūdį įsijungiau nuo pat jo pradžios, buvau išrinktas Palangos, paskui Klaipėdos Sąjūdžio miesto tarybos pirmininku. Atkuriamajame Seime dirbau Teisinės sistemos komitete bei Konstitucinės saugos pakomitetyje. Po 1992 m. rinkimų vėl dirbau Klaipėdoje advokatu - iki pensijos; dabar esu keletos jūrinių organizacijų teisės konsultantas. Žmona Loreta - medikė, kaip ir aš, pensininkė, sūnus Mindaugas - farmacininkas, sūnus Algirdas - verslininkas.
    
      
    Esu dėkingas likimui, kad mokyklos suole mane mokė dar Nepriklausomos Lietuvos mokytojai. Neprisimenu nei vieno jų, kuris nebūtų - kas atviriau, kas atsargiau - skiepijęs mums Tėvynės meilės, nebūtų pergyvenęs dėl okupacijos ir skaudžių jos padarinių tautai. Vėliau panašiai elgėsi ir daugelis Universiteto profesorių bei dėstytojų.
    Savo akimis mačiau išniekintus partizanų kūnus Kalvarijos miestelio aikštėje, su gyvais kalbėjausi Sūsninkų kaime, stebėjau žuvusių mūšyje su partizanais rusų baudėjų laidotuves Marijampolės mokytojų seminarijos sodelyje, sudegintus jų benzovežius Prienų šile. Mačiau, kaip vežė į Sibirą Suvalkijos ūkininkus, kaip į jų tvartus buvo suvaromi jau kolchozų galvijai - o "kolūkiečiai" dar ilgai eidavo ieškoti bendroje bandoje savo karvutės ir suradę su ašaromis akyse ją glostydavo… Kaip kaimo žmonės dar ne vienerius metus negalėjo priprasti prie okupantų įvesto "Maskvos laiko", jų namuose laikrodžiai vis dar rodė Nepriklausomos Lietuvos valandas. Visa tai giliai įsirėžė į samonę ir sąžinę, ir jau niekad nebeapleido mintys, jog būtina nusikratyti okupacijos ir atstatyti Nepriklausomybę. Taigi, kelias į Kovo 11-ąją man prasidėjo labai seniai, o savo rinkiminėje programoje atvirai ir be išlygų deklaravau, kad būdamas išrinktas pirmiausia sieksiu Nepriklausomybės atstatymo. Tame mane palaikė bei rėmė ir visa mano šeima
    , visur mane lydėjusi. Ačiū jiems.
    Kovo vienuoliktąją įtampa Seimo rūmuose buvo didžiulė. Iš visų kampų girdėjai agitaciją, dažniau prislopintą, bet kartais ir brutaliai atvirą, - jog jokiu būdu nereikia skelbti Nepriklausomybės atstatymo! Pats balsavimas dėl Akto ir jo paskelbimas tada man kažkodėl didesnio emocinio įspūdžio nepadarė; tik dabar, žiūrėdamas to vakaro vaizdo įrašus, pajuntu jaudulį. Ir, beje, pagalvoju: kur dabar tasai virš prezidiumo kabojęs LSSR "herbas"? Ar jis kartais vis dar nesislepia po jį tada uždengusiu gobelenu su Vyčiu? O gal kas nors jį saugo kur palėpėje - kol vėl prireiks?… Juk šiandien karta, išaugusi "brandžiame socializme", neturinti imuniteto rusiškajam imperializmui (nes nematė jo Lietuvon ateinant), yra pačiame jėgų žydėjime - ir ne vienas šitokių imunodeficito viruso nešiotojų tebetrokšta sau valdžios bet kuria kaina.
    Aukščiausioje Taryboje-Atkuriamajame Seime dirbau įvairius darbus. Vienu svarbiausių laikyčiau prisidėjimą rengiant dvišalę tarpvalstybinę sutartį su Rusijos Federacija 1990-1991 m. ir užmezgant kontaktus su B.Jelcinu. Ši sutartis, paskui pasirašyta mūsų valstybinės delegacijos, neabejotinai prisidėjo prie M.Gorbačiovo, nuolat grasinusio sugrąžinti Lietuvą į SSRS, griūties.Pamenu, kaip mes su kapitonu J.Karveliu, likę Maskvoje laukti atvykstant mūsiškės delegacijos (ir veik visą naktį "lesinėję" korektūros klaidas iš atstovybėje spausdinamo galutinio sutarties teksto), pasiekėme, kad didžiosios "deržavos", beje, oficialiai dar SSRS, sostinės aerouoste 1991 m. liepos 29 rytą - pirmą kartą po 1940 m. būtų iškelta Lietuvos trispalvė. Tos dienos tikrai vertos atskiro apmąstymo ir aprašymo.
    Į 1992 metų Seimo rinkimus nesibalotiravau tikėdamas, kad jame susirinks neabejotina ir tvirta Nepriklausomybės augintojų dauguma, tad man ir daugeliui bendražygių beliks vien iš tolo stebėti - ir pagal išgales remti - jų darbą. Suklydome…
    Nežiūrint daugybės išimčių, tenka su gailesčiu ir nuoskauda pripažinti faktą, kad šiandieninių keturiasdešimtmečių-penkiasdešimtmečių elgesys nėra vien kartų problema. Kiek savanaudiškumo, melo, Respublikos interesų nepaisymo, ar net atviros paniekos, neapykantos jos nepriklausomybei! Visi, sako, blogi, tik ne mes. O kas gi darbuojasi teisėsaugoje, žiniasklaidoje, muitinėse, ministerijose, visuose biurokratų knibždynuose, jei ne jie patys, jų giminaičiai arba "klasiokai"? Gerai, kad šių dienų trisdešimtmečiai daugumoje visai kitokie - tarp jų jau matai daug tikrų valstybės piliečių. Tai guodžia.
    Neprapulsime!