Nuotrauka

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Valerijonas
ŠADREIKA

     Gimė 1938 06 20 Varėnos rajone, Ulbinų kaime; mirė 1991 06 29. 1962 m. baigė Vilniaus valstybinį universitetą, teisininkas.
    1955-1957 m. dirbo Vilniuje bibliotekos vedėju; 1962-1970 m. - Juridinės komisijos prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos vyresniuoju konsultantu; 1970-1972 m. - Lietuvos TSR teisingumo ministro padėjėju. 1973-1991 m. - Lietuvos advokatų kolegijos narys, 1981-1990 m. buvo šios Kolegijos prezidiumo pirmininko pavaduotoju.
    Lietuvos demokratinės darbo partijos narys, šios partijos tarybos narys.
    Yra parašęs monografiją ir straipsnių butų teisės, retorikos, teisinės gynybos klausimais.
    Vedęs, turėjo sūnų ir dukrą.
    Mirė 1991 m. birželio 29 d. Palaidotas Anta-kalnio kapinėse Vilniuje.
      
    Gerbiamieji deputatai, vykdant žemės reformą tarpukario Nepriklausomoje Lietuvoje, valstiečiai iš savo kaimų, gyvenviečių į vienkiemius kėlėsi raudodami. Verkė valstiečiai prievarta varomi į "kolchozus". Ar nepravirkdysime ir dabar mūsų valstiečių, skubotai vykdydami žemės reformą?
    Manyčiau, būtina pasidalyti kai kuriomis mintimis dėl pateiktų bendrųjų žemės reformos principų ir pasiūlymo paskelbti juos spaudoje. Mano giliu įsitikinimu, tai yra lozungai, kurių valstietis nesupras. Reikėtų atskleisti jų turinį. Aš, būdamas teisininkas, kai kurių tų principų tikrai nesuprantu. Ką bedaryti valstiečiui, kuris iki šiol dirbdavo dieną naktį vadinamajame visuomeniniame ir savo individualiuose ūkiuose?
    Štai kai kurie samprotavimai dėl projekto 2-ojo straipsnio. Jame nurodomas tikslas - prielaidų sukūrimas, tai yra kreipiamas dėmesys į pačią reformą. Reformos tikslas, mano supratimu, turėtų būti kaimo žmogaus gerovė, bendras Lietuvos ūkio struktūros tobulinimas, žemės ūkio produktų gamybos efektyvumas. Projektas įgaus prasmę tiktai tada, kai jame bus numatytas skirsnis (ar atskiras dokumentas) apie valstiečių socialines ir ekonomines teises bei jų garantijas. Ypač būtina atkreipti dėmesį į tuos, kurie visą gyvenimą paaukojo dirbdami žemę "kolchozuose". Dabar gerai ar blogai yra jų išlaikomi, vis dėlto gauna iš kolūkių tam tikrą paramą.
    Projekte nurodyta irgi vienintelė kryptis - privatizavimas. O kaip jis keisis, keis ne tik gamybinius santykius kaime, bet ir kaimo savivaldybių, švietimo, kultūros įstaigų padėtį? Kaip keisis miesto ir kaimo santykiai per prekinius mainus? Tai visiškai neatsispindi. Kaip turi keistis mainų pobūdis? Tai bent jau bendraisiais bruožais turėtų būti pasakyta šiuose projektuose. Tie klausimai yra principiniai. Į juos reikia atsakyti dabar.
    Be to, mano supratimu, projektai yra atitrūkę nuo esamos padėties. Juose nieko nekalbama apie žemės ūkio gamybos subjektus, susivienijimus, kooperatyvus, kolūkius, valstybinius ūkius. Galų gale, neminimas net valstietis ar ūkininkas. Skaitome tik apie tai, kokia turi būti reformos baigtis, net nematome, kas turi būti reformuotas ir kaip. Būtent šituose dokumentuose turi būti atsakyta.
    Šiek tiek anksčiau gavau rinkėjų - Šilalės rajono žemdirbių konferencijos kreipimąsi. Gal kai kurie duomenys yra pasenę, bet negaliu nepacituoti. Jie kreipiasi į Aukščiausiąją Tarybą ir įpareigoja mane išdėstyti keletą minčių. Jie rašo: "Mes susirūpinę dėl numatomo skuboto žemių išdalijimo privatiems asmenims, neatsižvelgiant į daugumos toje vietovėje gyvenančių žmonių norus. Siūlome žemių bent kol kas nedalyti, jei tam nepritaria dauguma ten gyvenančių žmonių. Be to, reikia atsižvelgti ir į tai, jog valstiečių ūkiai aprūpinami iš tų materialinių resursų, kuriuos gauna ūkiai". Kaip žinia materialinis techninis aprūpinimas prastėja, valstiečių ūkiai beveik neaprūpinami. Todėl žemdirbiai klausia - su kuo ir kaip valstiečiai, kurie dar neturi sukūrę savo gamybinės bazės: nei pastatų, nei technikos, nei kita, gamins produkciją? Dėl žemės ūkio reformos, - nurodoma kreipimesi, - pergyvena senyvo amžiaus žmonės, kuriems neaiškus jų likimas. Nė vienos reformos šalininkai dar kol kas nepasako, kaip garantuos darbingumą praradusių žmonių pragyvenimą. Kol kas jų socialinėmis problemomis daugiausia rūpinasi tie ūkiai, kurių teritorijose šie žmonės gyvena. Kaip bus toliau - neaišku.
    Į priėmimą Šilalėje atvyko valstiečių delegacija. Išvakarėse Akmenos kolūkio valstiečiai, ne ponų pirmininkų, kaip sako, inspiruojami, piketavo prie savivaldybės. Čia gyvena apie 70 šeimų. Prie gyvenvietės joms buvo skirta apie 100 hektarų žemės ganykloms. Dabar gi paskyrė ūkininkams, pradėjusiems ūkininkauti, o kolūkiečių, visą gyvenimą atidavusių "kolchozui", dabar jau pagyvenusių žmonių, ganykloms - už miško, kuris yra už 8 ar 10 kilometrų. Štai tokie nusiskundimai.
    Arba dar vienas pavyzdys. To paties Šilalės rajono Didkiemio kolūkis. Ūkis turi 768 hektarus naudmenų. Ariamos žemės 477 hektarus. Jame gyvena 130 šeimų. Šeimų, kiemų. Šiame ūkyje keturioms ūkininkų šeimoms paskirti 73 hektarai ariamos žemės. Tai kiek gi lieka? 404 hektarus padalijam iš 130 šeimų - joms lieka po 3 hektarus. Matote, kokių problemų yra rajonuose, ir kaip mes turime vertinti. Yra skubotumo, o reikėtų nuodugniai pastudijuoti ir atsižvelgti į nuomones. nesu žemės ūkio specialistas, bet suprantu tuos vargus ir valstiečių, ypač žemaičių, baimę. Turėkite galvoje, kad kumetynai Žemaitijoje buvo išlikę ilgiausiai. Žmonės sako, nejaugi vėl turėsime eiti į kumetynus?
    Dar kokios problemos Kolegė deputatė Z.Šličytė prašė, kad pasinaudodamas tribūna, pasakyčiau, jog ir kituose rajonuose šiuo laikotarpiu yra švaistomas kolūkiečių sukurtas turtas. Kai kuriuose ūkiuose, pavyzdžiui, Tauragės "Artojuje" keletą namų beveik veltui pardavė pašaliniams asmenims. O juk tas turtas yra įgytas už tai, ko negavo kolūkietis. Manau, kad padaryta klaida dabar priimant antiblokadinių priemonių įstatymą. Reikia vis dėlto uždrausti pardavinėti kolūkio turtą, nes galimi piktnaudžiavimai.
    Manyčiau, jog principai turėtų būti paruošti nuodugniai, kad suprastume ne tik mes, teisininkai. Gal juos supranta žemdirbiai ekonomistai. Būtina, kad suprastų tie valstiečiai, kurie mus maitina ir dabar tikrai yra labai pasimetę. Ačiū už dėmesį.
    
    Kalba pasakyta Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos posėdyje,
    1990 m. gegužės 30 d.