Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Algimantas
NORVILAS

     Gimė 1953 11 04 Šiauliuose.
    Žmona Elena (g. 1957), tarnautoja. Vaikai - Indrė (g. 1977), Rūta (g. 1987).
    1972 m. baigė Šiaulių 9-ąją vidurinę mokyklą, 1972-1976 m. studijavo Lietuvos konservatorijos Aktoriaus meistriškumo fakultete, 1984-1989 m. - Maskvos valstybinio A.Lunačiarskio teatro meno institute (GITIS), dramos teatro režisūros specialybę.
    1976-1986 m. - Kauno valstybinio akademinio dramos teatro aktorius ir režisieriaus padėjėjas, 1986-1987 m. - Kauno valstybinio dramos treatro režisierius, 1987-1990 m. - Kauno menininkų namų direktorius, 1990-1992 m. - LR Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas, 1993-1995 m.- LR Prezidento referentas, nuo 1996 m. - Lietuvos žvejybos ir žuvies perdirbimo įmonių asociacijos prezidentas.
    Kauno kultūros fondo skyriaus pirmininko pavaduotojas. Aktyvus Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio, Laisvės paminklo, paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę ir kt. atstatymo dalyvis. Daugelio švenčių ("Atataria lamzdžiai", Poezijos pavasariai, "Gintarinė pora", "Grok, Jurgeli" ir kt.) režisierius. Lietuvos Sąjūdžio, Tautos pažangos judėjimo narys (1995).
    Laisvalaikis: aviacija, automobilių sportas, teatras.
      
    Man Kovo 11-osios dešimtmetis - tai skaudus žvilgsnis į praeitį, skaudus, nes mūsų valstybėje tiek mažai sukurta, o prarasta… Skaudžiausia ir baisiausia yra perspektyvos praradimas, netikėjimas ir nepasitikėjimas jokia valdžia, jokiais pažadais. O kokios perspektyvos galima laukti, jei atsirado realus pavojus švietimo sistemos griūčiai? Tai reikštų, kad globaliniai degradacijos procesai peržengė esamojo laiko ribą ir pasiekė ateitį.
    Lyginant valstybę su ligoniu, diagnozė nelabai optimistinė, džiugina bent tai, kad vis daugiau kalbančių apie ligos priežastis, vis daugiau išdrįstančių įvardinti diagnozę. Kai grupė Aukščiausios Tarybos deputatų, susibūrusių į "Tautos pažangos frakciją" prakalbo apie pavojų valstybės sveikatai ir įvardino gydymo būdą, tai daugelio šiandien praregėjimą patyrusių buvo apskelbti vos ne tautos priešais. Ką gi, tada buvo 1991-ieji, šiandien jau naujas tūkstantmetis. Ligoniui vaistai stipriai pavėlavo, o metastazės jau visame kūne…
    Valstybės raidą ir toliau lemia šachmatų "didmeistris", o ekonomikos ir finansų ekspertai ir toliau skaičiuoja buvusių vyriausybių klaidas. Bet priežastys ir tikrosios klaidos esti čia pat, ir nei su ekonomika, nei su finansais jos neturi nieko bendra. Tos priežastys klupdė ir klupdo ženkliai stipresnes ekonomines, finansines bei karines galybes; tai - melas, demagogija ir baimė. Melas ir baimė - baisūs griaunamieji ginklai, Lietuvos piliečiai tai išgyveno savo kailiu. Ką gali nagrinėti įvairiausi ekspertai, jei jų nagrinėjimo objektas - fikcija? Kokius planus ir kokią ateitį gali kurti verslo žmonės ir eiliniai piliečiai, jei jie netiki valdžia, jei bijo jos, jei yra verčiami meluoti?
    Pats savęs klausiu - kiek kartų per šiuos metus aš girdėjau mūsų valdžios vyrus sakančius tiesą? Geriausiu atveju jie išsisukinėja nuo jos sakymo - tai liečia visus aukščiausius pareigūnus, o toliau - skersinis pjūvis iki paskutinio žemiausios grandies valdininko. Ką gali pasiekti valstybė, kurioje tvyro melo ir baimės atmosfera? Amerikiečiai vis dar stebisi, kad jų prezidentas sumelavo. Lietuvos piliečiai gi labai nustebo išgirdę tiesą iš R.Pakso. Nustebo tiek, kad nedelsiant pamilo. Prezidento V. Adamkaus metinis pranešimas priminė gražiausius sovietinės tradicijos laikus, kai buvo įprasta puse lūpų kalbėti apie trūkumus ir skaityti tarp eilučių. Rinkdami šį amerikietį, daugelis nesitikėjo ypatingos orientacijos valstybės reikaluose, bet visi laukė ir tikėjosi sąžiningo, tiesaus ir atviro situacijos vertinimo, tiesos sakymo piliečiams. Deja. Tiesa Lietuvoje - baisus ekonomikos ir finansų variklis, todėl dabartinio Seimo politikų generacijai ji yra beveik nepasiekiama.
    Aš, kaip ir daugelis žmonių, tikiuosi, kad nauja politikų karta nekartos "moralios politikos" klaidų, todėl turiu slaptą viltį, kad tie jauni žmonės, kurie televizoriaus ekrane pamatę Seimo pirmininką ar Prezidentą, skuba jį išjungti, išsirinks vertus pasitikėjimo pareigūnus, o tada pradės dirbti vienintelis mobilizuojantis ateities kūrimo siekiui ekonominis faktorius - tiesos sakymas. Teateina ši valanda greičiau, kol švietimo sistemos griūtis netapo negrįžtamu procesu, kol melo ir baimės atmosfera nepasiekė ateities.