Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Arūnas
DEGUTIS

     Gimė 1958 07 26 Kaune. 1976 m. baigė vidu-rinę mokyklą Druskininkuose. 1981m. baigė Vilniaus valstybinį universitetą, ekonomistas buhalteris.
    1981-1984 m. dirbo Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjungos Kontrolės ir revizijos valdyboje revizoriumi; 1985-1987 m. - Kauno "Dinamo" sporto komplekso instruktoriumi; 1988-1990 m. - Vilniaus skulptūros kooperatinėje firmoje "Dailė" ekonomistu.
    Nuo 1988 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dalyvis, vienas "Sąjūdžio žinių" leidėjų.
    1991 m. - UAB "Balticar" valdybos pirmininkas. 1992-1993 m. - "CanAgra", "Agra AG" (Austrija) konsultantas. 1993 m. - "Lietuvos-Kanados Agra" programos vadybininkas. 1993-1995 m. - "Agra Tractors" generalinis direktorius. 1995-1999 m. - UAB "RSS Enterprises Inc." direktorius ir "Balticar Group" valdybos pirmininkas. 1999 m. Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko patarėjas verslo ir užsienio investicijų klausimais.
    Vedęs, turi dvi dukras.
      
    Nuo 1980 m. bendraudamas su atvykstančiais iš užsienio giminėmis bei draugais, po to per juos susipažinęs su tuo metu gana aktyviai veikusiu disidentu Vytautu Bogušiu, 1983 m. praradau darbą. Tuo metu baigęs Vilniaus universitetą dirbau Lietkoopsąjungos kontrolės revizijos valdyboje. Bandomas užverbuoti VSK kontržvalgybos karininkų atsisakiau bendradarbiauti, todėl gana greitai po konflikto su jais palikau darbą. Tai bene labiausiai politiškai apsispręsti paskatinęs gyvenimo epizodas.
    Pasijutęs už sovietinės visuomenės ribų (buvau VSK perspėtas dėl išskirtinės padėties ir galimo valdžios elgesio mano atžvilgiu), gana nuosekliai pradėjau domėtis tuometine legalia rezistencija ir greitai susipažinau su jauniausia jos karta Lietuvoje.
    1988 metais dalyvavau Sąjūdžio steigiamajame susirinkime LTSR Mokslų Akademijoje. Nuo to meto aktyviai įsijungiau į Vilniuje veikusią aktyviausią jo sudėtį. Kartu su R.Tamošiūniene, A.Juozaičiu, A.Skuču, A.Šepkumi, P.Vaitiekūnu, R.Grainiu ir kitais aktyviai dalyvavau leidžiant Sąjūdžio žinias bei kitus leidinius, tarpe jų ir rusų kalba, Sovietų Sąjungoje veikiantiems frontams bei neformaliems judėjimams.Kurį laiką Sąjūdžio žinių redakcija buvo perkelta į mūsų namus Rudnios gatvėje.
    Tuo pat metu palaikydamas artimus santykius su disidentais (kurie buvo šiek tiek izoliuoti nuo labai atvirai veikiančių persitvarkiusių komunistų) dalyvavau pirmuose mitinguose kituose miestuose ir prisidėjau organizuojant įvairias bado akcijas bei kitas priemones, pvz. koplyčios Pelesoje statyboje (ypatingai įdomus įvykis, tačiau visai užmirštas), Kaune šiek tiek konfliktuojant su tuometine Kauno Sąjūdžio vadovybe mitinge prie dabartinės Savivaldybės vadovaujant A.Terleckui pirmą kartą iškėlėme trispalvę.
    Per Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą susipažinau su daugeliu užsienio žurnalistų, su kuriais visą laiką palaikiau glaudžius darbinius santykius.
    1989 m. išvažiavau į JAV pas savo dėdę, tuometinį Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininką V.Kamantą, kurio pagalba per 4 mėnesius gana išsamiai susipažinau su Amerikoje veikiančiomis lietuvių organizacijomis.
    Grįžęs vėl įsijungiau į Sąjūdžio veiklą. Susitaręs su St.Lozoraičiu organizavau lietuviškų pasų, išduotų Lietuvos pasiuntinybėje JAV, platinimą Lietuvoje ir t.t. 1990 metų pavasarį, aktyviai padedant kunigui A.Svarinskui (tuo metu jam būnant Miunchene) bei jo pasekėjams, kovo mėnesį vykusiuose rinkimuose į LTSR Aukščiausiąją Tarybą buvau išrinktas kaip Sąjūdžio atstovas Raseinių rajono rinkiminėje apygardoje.
    Dirbau LTSR AT Užsienio komisijoje atsakingu už ryšius su JAV ir Kanada. Dalyvavau neformaliuose ir oficialiuose susitikimuose su įvairiais JAV Vyriausybės pareigūnais bei Kongreso ir Senato atstovais. 1990 m. pavasarį buvau išsiųstas į Šveicariją (Raudonojo Kryžiaus būstinę) pareikšti protestą dėl lietuvių jaunuolių, pabėgusių iš Sovietų armijos, priverstinio grąžinimo užpuolant Raudonojo Kryžiaus ligoninę Vilniuje. 1990 m. kartu su AT pirmininku V.Landsbergiu dalyvavau susitikime su tuometiniu JAV prezidentu G.Buchu siekiant greitesnio Lietuvos nepriklausomybės atstatymo pripažinimo.
    Bendraudami su investitoriais iš Kanados savo rinkiminėje apygardoje Raseinių rajone įkūrėme didžiausią (iki šiol) investiciją į Lietuvos žemės ūkį.
    Tikėjausi nuoseklesnio bei greitesnio ekonomikos augimo, sovietinio palikimo atsikratymo.
    Buvau tikras, kad praėjus dešimčiai metų turėsime stabilesnį ekonominį gyvenimą ir aiškesnį pasitikėjimą rytojumi. Tikėjausi, kad jau dauguma Lietuvos gyventojų galės džiaugtis vaisiais tų darbų, kurie buvo pradėti Sąjūdžio laikais. Tačiau sovietinis lietuvių tautos požiūris į daugelį gyvenimo sričių, valstybinių prioritetų bei ateities vizijos neturėjimas, žmonių bijojimas bei vengimas atsakomybės, politinių lyderių arogancija, išskirtinumas bei sureikšminimas, nepakankamas tautiečių pilietiškumas stabdant ydingus politikų sprendimus ir veiksmus, lietuviškos kultūros provincialumas, politikos dominavimas virš ekonomikos, visa tai sustabdė natūralų ir mažiau skausmingą valstybės demokratizavimą. Pavirto į demoralizavimą.
    Tačiau žinau viena, jeigu būtų galėję būti geriau, tai būtų ir įvykę. Taigi, kadangi tai neįvyko, reiškia tik tiek mes visi ir verti.