Nuotrauka

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Vincas Ramutis
GUDAITIS

     Gimė 1941 12 08 Marijampolės rajone, Pielkavos kaime. 1965m. baigė Vilniaus valstybinį universitetą, filologas, lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojas. 1965 m. dirbo Varėnos rajono Rudnios vidurinės mokyklos mokytoju. 1966 m. tarnavo tarybinėje armijoje. 1967m. dirbo Varėnos rajono Naniškių vidurinės mokyklos direktoriumi; 1968-1970 m. - "Ekrano naujienų" redaktoriumi; 1970-1981 m. - Lietuvos kino studijos scenarinės kolegijos redaktoriumi, vyriau-siuoju redaktoriumi. 1981-1984 m. buvo Lietuvos TSR kultūros ministerijos repertuarinės kolegijos darbuotojas; 1984-1989 m. - Lietuvos rašytojų sąjungos literatūrinis konsultantas.
    1988-1990 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo tarybos narys.
    1989 m. išrinktas TSRS liaudies deputatu Marijampolės nacionalinėje teritorinėje rinkimų apygardoje, 1989-1990 m. buvo TSRS Aukščiausiosios tarybos narys.
    1993-1998 m. Lietuvos Respublikos Prezidento vyresnysis referentas.
    Yra išleidęs prozos knygas "Sėjėjai", "Lemties broliai", "Kartos", Metaforų medžiotojai", "Chamskio eros rytas", parašęs kino scenarijų ir pjesių, paskelbęs eseistinių ir publicistinių straipsnių, taip pat teorinių ir kritinių straipsnių kino meno klausimais.
    Vedęs, turi du sūnus.
      
    Kuriamos įvykių versijos, skrebena plunksnos, liejamas rašalas, aukštinama tauta ir jos valia, į padanges keliami kažkokie menami ar suplėkę nuopelnai, o tu nesiliauji galvojęs - negi visa jau istorija? Mūsų paliudijimai - širdies ir sąžinės balsas, pakantūs būkim net kai kieno norams tapatinti save su tauta, jos idealų išaukštinime kukliai nepamiršti savęs… Tų įvykių dalyviams ir liudytojams ramybės neduoda mintys dėl nekaltų aukų, skaudžios jų gyvybių kainos, dėl visų sumaiščių, kurios, deja, lydėjo Nepriklausomybę, žmogaus skriaudų ir paniekinimo, žmogaus egoizmo, viso to, kas vadinama interesais, vakar ir šiandien… Ir mintys apie savo kaltę - taip, juk tenka susimąstyti ir apie savo kaltę, apie tai, kad daug kas Lietuvoje turėjo klostytis kitaip, kad mūsų žingsniai atsikūrusioje valstybėje galėjo būti tvirtesni, o kelias - tiesesnis, be tų vingių ir prarajų, kurias šiandien, deja, matome tarp "laisvos Tėvynės sūnų ir dukterų"… Tarp Tėvynės sūnų dukterų - ir valdžios, "aukštuomenės", laimingųjų išrinktųjų, tarpe kurių ir mes buvom ar vis dar esam… Tarp savęs, nors mes tai ir neigiame apsimetinėdami, kad viskas, esą, gerai klojasi, tik yra, žinote, "atskirų trūkumų nepriklausomos valstybės demokratiniame gyvenime". Nejaučiantieji kaltės - man mįslė.
    Mes, literatai, širdimi jautėm atūžiantį Atgimimą, jo permainas, todėl stačia galva nėrėm į aktualių straipsnių rašymus ir visokiausias veiklas. Didelio atgarsio tuo metu susilaukė mano atsakymai į "Literatūros ir meno" anketą, atspausdinti kaip eseistinis straipsnis "Mes - iš peršautų dainų krašto". Aš negalėjau nuspėti, kad susilauksiu šimtų laiškų, matyt, tie mano žodžiai buvo labai reikalingi tiesos ištroškusiam žmogui. Vėliau sužinojau, kad tuometinė valdžia ketino konfiskuoti savaitraščio tiražą, tačiau pabijojo. Tada man buvo atėjus eilė "vadovauti rašytojų sąjungos partinei organizacijai". Mes pirmieji kartu su mokslininkais, menininkais atviruose susirinkimuose pasisakėm prieš Lietuvos okupaciją ir aneksiją, grūmėmės dėl valstybinio lietuvių kalbos statuso, kėlėm idėjas dėl partijos atsiskyrimo nuo Maskvos, dėl bolševizmo nusikaltimų, kitų gyvybiškai aktualių dalykų. Visa tai mus - literatus, kultūros, mokslo žmones - gausiu draugingu būdu atvedė į Sąjūdį, kai kuriuos (ir mane) - į pirmą kartą demokratiškai rinktus deputatus Maskvoje, o paskui ir į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą. Vėliau teko nemaža girdėti visokiausių prasimanymų apie "saugumo" ir "Maskvos ranką", pasakaičių, mitų apie to meto inteligentiją, jos nuotaikas, vaidmenį, bet aš galiu ramia sąžine pavadinti tai - blefu. Taip, mums dar mokėjo honorarus rubliais, bet savo sąžinės mes neužstatėme imperijos banke. Dabar aš žinau, kokia jėga mane pastūmėjo į Kremliaus tribūną skaityti protesto, dabar žinau, kodėl išėjom iš salės, kai rusiškai buvo sakoma "mums tik Sibire vieta", net kai kurių dabar garsių Rytų šalių demokratų sakoma… Buvo jėga, kuri nešė iš mitingo į mitingą, vertė visur suspėti. Toji jėga buvo, aišku, galingesnė už mus. Toji jėga buvo ir dvasingai materializuota Tautos valios išraiška. Naivu ir vaikiška teigti, jog tuo metu visi nujautėm greitą imperijos krachą, veikiau galim paliudyt: Nepriklausomybė mums buvo Dievo valia likimo dovanota.
    Prisimenu, kaip rūmų fojė, blyksint fotoaparatams, buvo gražiai pozuojama ant žemėn nutrenkto "Tarybų Lietuvos herbo". Po mūsų kojom nugalėtos sistemos simbolis. Tai buvo triumfas, bet man širdį nuvėrė: šis efektingas pozavimas tikrai ne prieš gera. Politikos pozą, melagingas deklaracijas ir intrigas mačiau iš labai arti. Taip pat iš arti pamačiau, ką žada "teisinga" žemės reforma, "čekinė privatizacija", "teisybės atstatymas dėl nekilnojamo turto grąžinimo" ir daugelis kitų žalų valstybei, mūsų vienybei ir tautinei savimonei. Išvydau ir visą politikos purvinumą, nesugebėjimą sutelkti tautos tada, kai ji skaudžių aukų kaina susitelkė rūsčiom Sausio dienom, naktim ir davė teisę kurti valstybę… Tam kūrimui mes buvome per silpni, nes vien mūsų romantinių aspiracijų nepakako, o priešų ieškojimo, atradimo, pinklių ir priešinimo dingstimis greitai atstūmėme nuo tikrojo valstybės gyvenimo daugybę puikių žmonių… Man ir šiandien atrodo tragedija, nors galima, be abejo, į šį reiškinį pažvelgti ir paprasčiau, labiau dangstantis "demokratinės valstybės" frazeologija ar bolševizmo demaskavimais, visa "KGB" manija, kuri kai kam ir skydas, ir būdas likti politikoje visam laikui.
    Valdžia… Lyg juodžiausias prakeiksmas ligi šiol mus lydi - savos, "išrinktos" - valdžios nesugebėjimas atlikti elementariausias priedermes, tarnauti žmogui. Valdžia - tai piktnaudžiavimai, biurokratijos spąstai ir painiava, gniuždymas ir svetimumas, valdžia - tai antivalstybinis statinys, juodžiausia priešingybė visiems idealams, dėl kurių atkurta nepriklausoma valstybė, ir net Vinco Kudirkos nemirtingajai giesmei. Giedi "Tautišką giesmę" ir tau gerklę kilpa užveržia dieviškas graudumas. Dieviška yra tikėti savo valstybės ir tautos ateitimi, dieviška tikėti kūrybinėm žmogaus galiom, jo proto ir jausmo visagalybe čia, dvidešimt pirmame amžiuje, kuriam įpusėjus - ir šiandien, siela regėkim - siūruoja lietuviška smilga ant mūsų kapų.
    Čia atleidimas - brolių seserų atleidimas mums už nuodėmę: lengvabūdišką pažadą Lietuvoje sukurti lietuvišką rojų.