Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Albinas
JANUŠKA

     Gimė 1960 m. Tauragės rajono Sarapiniškių kaime.
    Ambasadorius, Nepriklausomybės Akto signataras.
    1978-1980 m. mokėsi Vilniaus universitete, 1980-1983 m. Leningrado universitete.
    1983-1990 m. Taikomosios enzimologijos instituto vyr. mokslinis bendradarbis.
    1988-1990 m. Lietuvos Sąjūdžio Seimo narys, Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus Tarybos narys.
    1990-1992 m. Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas, Užsienio reikalų komisijos pirmininko pavaduotojas, Baltijos Asamblėjos viceprezidentas.
    1992-1993 m. Užsienio reikalų ministerijos Vakarų Europos skyriaus vedėjas, Politikos departamento direktorius.
    1993-1998 m. Užsienio reikalų ministro pavaduotojas, buvo įgaliotas ruošti pirmąją Lietuvos ir NATO partnerystės sutartį, Europos sutartį, JAV-Baltijos valstybių chartiją ir kt.
    Nuo 1998 m. Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjas nacionalinio saugumo ir užsienio politikos klausimais.
      
    Lygindami šį Nepriklausomybės dešimtmetį su 30-ųjų Lietuva, visai užmiršome, jog iki šiol neprireikė perversmo. Demokratinis virsmas tampa nuobodžia kasdienybe.
    Lietuva pirmą kartą istorijoje su Klaipėda ir Vilniumi, sutvarkiusi savo sienas su kaimynais, išsprendusi esmingiausius klausimus su Rusija, atradusi naujas bendradarbiavimo galimybes su Balto-Skanija, rimtai suvokdama susitaikymo su Lenkija ypatumus, pasirašiusi savitarpio paramos chartiją su galingiausia pasaulio valstybe JAV, pradėjusi lemtingus integracinius procesus su Europos Sąjunga - išoriškai atrodo, kaip moderni Europos valstybė.
    Tačiau tai - ir Lietuva, praradusi savo tremtinius ir savo žydus. Besiblaškanti tarp kraštutinumų, ieškanti savų atsakymų ir sprendimų. Lietuva pasiklydusi apie Europos centrą, vis nesuprasdama, kad Europa - ne geografija iki Uralo, o vertybių civilizacija, geriausiu atveju besibaigianti už Vilniaus.
    Jei iki 1990 metų kovo 11 d. ar net iki 1992 metų rudens Lietuvos nepriklausomybė buvo pagrindinis mūsų tikslas, tai po to Nepriklausomybė turėjo tapti viena iš neliečiamų vertybių ir galimybių išlaisvinti lietuvį nuo jo paties problemų, sukurtų 1926-1988 metais.
    Po dešimties metų staiga pajutome - tikrą ar tariamą - tautos pasipriešinimą, Rytų ir Vakarų sutapatinimą, kaip tos pačios esmės, siekiančios užgrobti mūsų savitumą. Ir kai kurie politikai, iki šiol vieningai tempę mus į Vakarus, nesuprasdami žmonių nusivylimo priežasčių, bando ieškoti išeities senuose klystkeliuose. Bandoma netgi savo virtualinėje realybėje surasti esminius skirtumus tarp Amerikos ir Europos ir iškelti Lietuvą iki galimybės pasirinkti vieną iš jų.
    "Mes patys susitvarkysime" - tai jau tampa mūsų nepriklausomybės nuo Vakarų šūkiu.
    Po dešimtmečio lyg sustojome, įsižeidę, pasiryžę likti patys su savimi ir savo nepilnavertiškumais. Šiuolaikinio pasaulio Lietuvos pilietis, matydamas asmeninį ir valstybės interesą tik savo daržo, rinkos ar ypatumo gynime, pabijojęs atsiverti, neatradęs kūrybinio agresyvumo, drąsos konkuruoti Europoje, rizikuoja likti tik Rytų įtakos savarankiška provincija. Kolektyvinė sąmonė vis dar bando įtikinti, kad ginti niekieno nuosavybę yra svarbiau, negu kaimyno.
    Žinoma, savojo kelio paieškos eksperimentai tik laikinai gali atidėti tai, kas neišvengiama.
    Kad nematuotume savo gyvenimo nuo valdžios iki valdžios ir būtume Vakarų civilizacijos pilietinės visuomenės dalis.
    "Visi mes gimėme po Kovo 11-osios akto" - taip sakė klasikas.