Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Egidijus
KLUMBYS

     Gimė 1952 09 02 Kaune. Gydytojas, aukščiausios kvalifikacinės kategorijos neurochirurgas, teisininkas, Tautos pažangos partijos valdybos, Vilniaus krašto medikų profesinės sąjungos pirmininkas, Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signatarų klubo valdybos, Lietuvos neurochirurgų mokslinės draugijos, Baltijos šalių neurochirurgų asociacijos, Pasaulio neurochirurgų asociacijos narys.
    Žmona Jūratė (g. 1952), docentė, gydytoja, Kauno Medicinos Akademijos Profilaktinės medicinos laboratorijos vedėja.
    Vaikai - Skirmantė (g. 1978), Raminta (g. 1983), Vytautas (g. 1985).
    1976 m. baigė mokslus KMI Medicinos fakultete, 1982 m. - TSRS Medicinos MA N.Burdenkos neurochirurgijos MTI aspirantūroje, 1996 m. - VU Teisės fakultete.
    Sąjūdžio Kauno iniciatyvinės grupės narys (nuo 1988 m. birželio 10 d.), Sąjūdžio Kauno tarybos pirmininko pavaduotojas (1988-1989), Sąjūdžio seimo narys (1988-1990); TSRS liaudies deputatas (1989-1990). 1989 m. gegužės 27 d. TSRS liaudies deputatų suvažiavimo posėdžio, kuris buvo transliuojamas per TSRS pirmąją TV programą, metu protestuodamas prieš Tbilisyje įvykdytas taikių žmonių žudynes tiesiai grąžino savo TSRS liaudies deputato mandatą TSRS prezidentui M.Gorbačiovui.
    Nuo 1998 m. - Lietuvos Teisės akademijos docentas, dienraščio "Respublika" politikos apžvalgininkas.
      
    1990-ųjų išvakarės ir 2000-ųjų išvakarės. Jas teskiria tik dešimt metų, bet tai dvi epochos, kurias skiria milžiniška praraja. Tada, prieš dešimt metų Lietuva dar buvo okupuota, bet jos žmonės buvo kaip niekad laisvi. Jie nieko nebijojo, nes savyje buvo nugalėję didžiausią priešą - baimę okupantui iš Rytų. Gražiausios viltys buvo siejamos su ateitimi, su Nepriklausomos Lietuvos atkūrimu. Jie galvojo, kad jų gyvenimas dar labiau pagerės, kad jų vaikų laukia kur kas saugesnė ir šviesesnė ateitis. Jie buvo pasiryžę viskam, netgi paaukoti savo gyvybę už Tėvynės laisvę - tuomet visų bei Tėvynės laisvė buvo kur kas didesnė vertybė, nei sava gyvybė. Ir tai daugelis įrodė tragiškomis 1991-ųjų sausio dienomis. Mūsų žmonės buvo tokie stiprūs, kad nepabūgo plikomis rankomis grumtis su sovietiniais desantininkais ir beginkliai stoti prieš sovietinius tankus. Kaip tik tomis dienomis Lietuva pasiekė paskutinę didžiąją savo pergalę ir kaip tik tada galutinai supratome, jog netrukus tikrai grįšim į pasaulio nepriklausomų valstybių gretas. 1989-1991-ieji - tai Lietuvos tikrosios Nepriklausomybės laikmetis, kai mes visi buvome laisvi, kai po TSRS žlugimo ir mūsų šalies tarptautinio pripažinimo tapome po daugelio šimtmečių vienvaldžiais Lietuvos žemės, jos turtų, visų gamybos priemonių savininkais. 2000-ųjų išvakarėse Lietuvoje tvyro didžiulė baimė - baimė prarasti darbą, baimė pasakyti savo nuomonę ar nors žodį, kurie yra nepriimtini valdančiajai konservatorių ir krikščionių demokratų partijų daugumai, pagaliau baimė, kad po mėnesio kito gyvenimas dar labiau pablogės ir, didžiausiai savo gėdai, pateksi į socialiai remtinų žmonių sąrašus. Dabartiniai valdantieji Lietuvą taip nugyveno, kad Prezidentas V.Adamkus buvo priverstas inicijuoti skurdo įveikimo programą - net 60 tūkstančių mūsų žmonių gyvena didžiausiame skurde. Net niūriausiais tarybiniais metais to nebuvo. Lietuva žengia į naują tūkstantmetį paskendusi skurde. Baisiausias paradoksas - Nepriklausoma Lietuva ir skurdo įveikimo programa. Šiukšlynų žmonės, tūkstančiai nesimokančių vaikų, tėvai, nebegalintys išlaikyti savų vaikų, jaunimas, nematantis jokios perspektyvos gyventi Nepriklausomoje Lietuvoje ir emigruojantis į Vakarus, senoliai, beieškantys konteineriuose duonos gabalėlio, pensininkai, gyvenantys tamsoje, nes nebeįstengia sumokėti už elektrą - tai tragiška šių dienų realybė.
    1996 metų pabaigoje atėję į valdžią konservatoriai ir A.Saudargo vadovaujami krikdemai pradėjo pusvelčiu pardavinėti užsieniečiams pačius pelningiausius Lietuvos ūkio objektus. Prisidengiant privatizavimo skraiste bene pati pelningiausia mūsų valstybės įmonė "Lietuvos telekomas" buvo parduota Suomijos ir Švedijos jungtiniam valstybiniam koncernui, t.y. mūsų įmonė buvo ne privatizuota, o paversta Suomijos ir Švedijos valstybinės telekomunikacijos sistemos dalimi. Suomiai ir švedai, iš esmės nieko neinvestavę į "Lietuvos telekomą", jau dabar išsiveža iš Lietuvos dešimtis milijonų litų pelno. G.Vagnoriaus vyriausybės suvarytas į ožio ragą "Mažeikių naftos" koncernas praktiškai padovanotas amerikonų "Williamsui", o Lietuvai - primesti žeminantys finansiniai įsipareigojimai. Visame pasaulyje naftos ir jos produktų biznis yra viena iš pelningiausių ūkio šakų, tačiau konservatorių ir krikdemų valdomoje Lietuvoje jis atnešė kažkodėl vien tik nuostolius. Negana to, keli milijardai litų, įplaukusių į Privatizavimo fondą, buvo skirti ne Lietuvos ūkio gaivinimui, naujų darbo vietų ar pensijų fondų kūrimui, tačiau iš esmės buvo pravalgyti bei sunaudoti kasdieninėms reikmėms.
    Šiandieninėje Lietuvoje sunkiausia jaunimui, o ypač jaunoms šeimoms. Jos - Lietuvos ateitis, tačiau jomis dabartinė valdžia visiškai nesirūpina. Jaunos šeimos šiuo metu neturi jokių vilčių įsigyti savo būsto - visiškai žlugo valstybės remiama būsto programa. Ne per seniausiai A.Kubiliaus konservatoriška krikdeminė vyriausybė nusprendė, kad nuo ateinančių metų jaunos šeimos privalės mokėti nemažus pinigus už savo vaikų, besimokančių valstybinėse mokyklose, vadovėlius, o tai yra Lietuvos Konstitucijos pažeidimas. Vis mažiau lėšų skiriama aukštajam mokslui, vis daugiau studentų privalo mokėti už savo mokslus. Aukštasis mokslas Lietuvoje tampa turtingųjų privilegija. Negana to, po metų kitų aukštasis mokslas taps vien tik mokamas - valdančioji dauguma inicijuoja nepaprastai pavojingą socialinę diferenciaciją, nes mūsų valstybėje pradedama ugdyti nauja revoliucionierių karta. Paskutiniais šio tūkstantmečio metais Lietuvoje prigyvenom iki to, kad valdančioji dauguma užsienio skolų grąžinimui nusprendė skirti dvigubai daugiau lėšų, nei aukštajam mokslui. Kur kas daugiau lėšų nei aukštajam mokslui nuspręsta skirti ir nepaliaujamam ginklavimuisi. Konservatorių ir krikščionių demokratų partijų viršūnėlė tarsi užhipnotizuota kalba apie Lietuvos stojimą į NATO ir tam skiria didžiulius pinigus. Labai liūdna - jie nesuvokia, kad mažai išsilavinę kareiviai-robotai, apginkluoti ir tobuliausiais ginklais, niekados neapgins Lietuvos. Ir tik išsilavinę, suvokiantys šeimos ir Tautos vertybes bei jų svarbą žmonės padarys viską, kad lietuvių tauta išliks sudėtinguose pasaulio vystymosi vingiuose.
    Liūdna, labai liūdna, bet ne už tokią Lietuvą, pasuktą laukinio kapitalizmo ir nevaldomos rinkos ekonomikos vystymo keliu, balsavau tą įsimintiną 1990-ųjų metų kovo 11-ąją. 1999 12 23