Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Česlav
OKINČIC

     Gimė 1955 metų rugsėjo 13 dieną, Vilniuje.
    Nuo 1962 metų mokėsi J.Kraševskio Vilniaus vidurinėje mokykloje. Baigė 1973 metais.
    1973-1975 m. - tarnavo kariuomėje.
    1975-1977 m. - dirbo matavimo prietaisų remonto specialistu "Žalgirio" grąžtų gamykloje.
    1977 m. įstojo į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, baigė 1982 m. Dirbo stažuotoju, vėliau advokatu Vilniaus I-joje advokatų kontoroje.
    1988 m. po pirmojo nepriklausomybės mitingo Katedros aikštėje Vilniuje buvo vienas iš "Sąjūdžio" Teisinės rėmimo grupės įkūrimo iniciatorių. 1989 metais išrinktas Vilniaus miesto Lenkų visuomeninės kultūrinės draugijos Lietuvoje valdybos pirmininku. Buvo Lietuvos lenkų sąjungos, nepriklausomos organizacijos, įkūrimo iniciatyvinės grupės narys, vėliau išrinktas pirmininko pavaduotoju.
    1990 m. pagal Lietuvos lenkų sąjungos Vilniaus m. valdybos sąrašą išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą. Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Užsienio reikalų komisijos narys. Buvo šios Komisijos pirmininko pavaduotojas.
    1990 m. balandžio mėn., buvo įgaliotas atstovauti Lietuvos valstybei Antrame "Solidarumo" suvažiavime Gdanske. 1990 m. gegužės mėn. įgaliotas Lietuvos Respublikos Seimo įteikė popiežiui Jonui Pauliui II Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atstatymo akto kopiją su prašymu globoti ir palaiminti Lietuvą.
    1989 m. gruodžio 24 d., įkūrė buvusioje Sovietų Sąjungoje nepriklausomą laikraštį "Znad Wilii". Šis laikraštis informavo visą pasaulį, kad Lietuvoje yra lenkų, kurie aktyviai kovoja už nepriklausomą Lietuvą ir skatina pilietinę atsakomybę. Laikraštis 1990 m. pradžioje gavo prof. Zbignievo Bžezinskio (Zbigniew Brzezinski), ilgalaikio radijo "Wolna Europa" ("Laisvoji Europa") direktoriaus Jano Novako-Jezioranskio (Jan Nowak-Jezioranski), redaktoriaus Ježio Gedroicio (Jerzy Giedrojc) ir kitų aukštą įvertinimą.
      
    1991 m. sausio tragiškų įvykių Lietuvoje metu, kovojant su sovietine karine jėga, LR Seimo pirmininko prof. Vytauto Landsbergio įgaliotas, kaip pirmasis kitos valstybės atstovas, pasisakiau Lenkijos Senato forume. Tuo pat metu gavau įgaliojimus atstovauti Lietuvos valstybei Lenkijoje, Čekoslovakijoje ir Vengrijoje. Buvau trečiasis kitos valstybės atstovas (po prezidento F.Miterano (F.Miterrand) ir buvusios premjerės M.Tečer (M.Tatcher), kuriam buvo suteikta garbė pasakyti kalbą Čekoslovakijos Parlamente kreipiantis pagalbos ir paramos Lietuvos nepriklausomybės siekiams.
    1992 metais įkūriau radijo stotį "Znad Wilii". Tai yra vienintelė lenkų radijo stotis už Lenkijos ribų, kuri transliuoja savo programas 24 valandas per parą. Radijo stoties programa įvairi: čia daugybė kultūros, švietimo ir pramoginių laidų. Labai populiari klausytojų tarpe yra laida "Politinis salonas", kuriame svečiuojasi žymūs šalies ir pasaulio politikai, reiškiantys savo mintis aktualiausiomis temomis. "Politiniame salone" svečiavosi: LR prezidentai, LR premjerai, LR Seimo pirmininkai, Lenkijos prezidentai, Seimo ir Senato pirmininkai, premjerai, Zbignievas Bžezinskis, Janas Novakas-Jezioranskis ir kiti.
    Nuo 1998 m. balandžio mėn. - Lietuvos Respulikos Prezidento konsultantas.
    1998 m. gruodį įkūriau lenkų dienraštį "Gazeta Wilenska", sutelkiantį savyje Lietuvos jaunąją lenkų inteligentijos kartą.
    Esu "Televizija visiems" fondo tarybos pirmininkas.
    Esu POL-CUL fondo premijos laureatas. Buvau apdovanotas Lenkijos Respublikos kultūros ministro medaliu "Zaslužony dla kultury polskiej" (Nusipelnęs lenkų kultūrai).
    1996 metais buvau apdovanotas Lenkijos Respublikos Nepriklausomybės Komandoro kryžiaus ordinu už nuopelnus, skatinant lenkų tautinę savimonę ir gerus Lenkijos ir Lietuvos santykius. 1999 m. - Lenkijos Respublikos Nepriklausomybės Komandoro kryžiaus ordinu su žvaigžde.
    Mano kelias į 1990 m. Kovo 11-ąją buvo tiesiamas šeimoje, kur mano tėvo Zbignievo Okinčico dėka vyravo antisovietinė nuotaika, kurią manyje įtvirtindavo papildomai Vakarų radijo stočių laidos.
    Reikšmingos buvo ir žinomo politologo prof. Zbignievo Brzezinskio atsiradimas JAV politinėje arenoje. Jo argumentuotas tikėjimas sovietinės sistemos žlugimu tik patvirtino mano išrinktą kelią aktyviai įsijungti į kovą dėl Lietuvos Nepriklausomybės.
    Galutinai apsisprendžiau įsilieti į kovojusių gretas po pirmojo didžiulio mitingo Katedros aikštėje, kur palydėjome deputatus į Maskvą su reikalavimu kovoti dėl Lietuvos Nepriklausomybės.
    Po to mitingo su advokatu K.Motieka grįžome į advokatų kontorą ir nuplėšėme visus vidinius kontoros skelbimus rusų kalba, kurie dominavo kontoroje (kurioje dirbo tik 10 proc. nelietuvių). Pradėjome kurti Sąjūdžio teisinio rėmimo grupę.
    Į LR Aukščiausiąją Tarybą ėjau vienu tikslu - paskelbti Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimą. Buvau laimingas, kad prieš pat Kovo 11-osios akto paskelbimą turėjau progą kalbėti iš Aukščiausiosios Tarybos tribūnos ir pareikšti, kad kaip ir po 1918 vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės akto, taip ir po Kovo 11-osios akto nepritruks lenkų - Lietuvos patriotų - parašų.
    Aukščiausioje Taryboje-Atkuriamajame Seime dirbau Užsienio reikalų komitete, kuris aktyviai prisidėjo prie Lietuvos Respublikos užsienio politikos realizavimo programos.
    Mūsų tumet iškeltas šūkis - įsijungti į laisvųjų Europos valstybių struktūras - pildosi. Lietuva pakviesta deryboms dėl stojimo į Europos Sąjungą, turi daug galimybių tapti NATO nare.
    Aukščiausioje Taryboje-Atkuriamajame Seime vienybės užteko tik iki 1991 rugpjūčio pabaigos, kai mūsų Nepriklausomybę pripažino pasaulis. Po to prasidėjo bereikalingos tarpusavio rietenos, kaltinimai ir t.t. Pasirodė, kad griauti sovietinę sistemą buvo kur kas lengviau, negu kurti Nepriklausomos valstybės pagrindus.
    Visuotina klaida yra tai, kad tie, kuriuos tauta iškelia į revoliucijos pirmasias gretas, po pergalės negrįžta prie savo kasdieninių profesijų, o laiko , kad be jų neįmanomi jokie valstybės procesai ir permainos. Nuo tokių revoliucionierių pažiūrų nukenčia valstybės kūrimas, o kartu ir tam tikros profesijos, kurios netenka gerų specialistų.
    Kompetencija, o ne istoriniai nuopelnai, tai Lietuvos ateitis.