Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signatarė

Nijolė
OŽELYTĖ VAITIEKŪNIENĖ

      
    Gimiau 1954 metų kovo 31 dieną Vilniuje. Mamos užauginta, baigusi vidurinę mokyklą, Valstybinėje Vilniaus konservatorijoje įgijau dramos teatro aktorės specialybę. Darbas filmuojantis televizijos ir kino filmuose prasidėjo dar studijose. Už kelis pasisekusius vaidmenis ir už geriausią 1982 metų Tarybų Sąjungos kine suvaidintą moters vaidmenį (Talino festivalio aukščiausias apdovanojimas) - Kamilę režisieriaus Puipos filme "Arkliavagio duktė" suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusios artistės vardas.
    Menininkai sovietmečiu bene laisviausiai tarpusavyje reiškė laisvas menines idėjas bei drąsius visuomenės vertinimus, buvo aiškiai aktyviausia visuomenės dalis, todėl bandymas kažką keisti monotoniškame tarybiniame gyvenime, stojant į vienintelę tuomet veikusią partiją LKP, man buvo natūralus. Joje teko pabūti beveik dvejus metus, tačiau karjera buvo labai dinamiška - paskutinius du mėnesius partijoje praleidau kaip jos Centro Komiteto narė, išrinkta LKP nuo TSKP atskyrusiame suvažiavime. Narystė Sąjūdyje tuomet reiškė man savo darbo LKP aktyvinimą nepriklausomybės idėjų link. Kadangi žmonėms buvau žinoma iš populiarių filmų bei drąsiais vadinamų politinių pasisakymų Sąjūdžio mitinguose ir LKP tribūnoje, lengvai ir LKP remiama laimėjau pirmuose laisvuose rinkimuose į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą ir tapau Lietuvos nepriklausomybės akto signatare.
    Nuo to laiko asmeninis gyvenimas tebuvo trumpas poilsis po idėjų, žodžių mūšių AT, vėliau - 1996 m. rinktame Seime. Gimė dar viena dukrelė Elenytė, anūkė Jorė. Dabar esame penkios: aš, Ieva, Saulė, Elenytė, Jorė. Tapau TS(LK) partijos steigėja nuo įkūrimo iki 1999 m. vidurio, jos Valdybos nare, Konservatorių moterų sąjungos pirmininke.
    Po dešimties metų galiu tik padėkoti likimui, jog nepasielgiau taip kaip kolegos iš lenkų frakcijos, kurie būdami AT deputatais taip ir netapo nepriklausomybės signatarais. Esu laiminga, kad vienintelis dalykas, kurio bijojau lemtingąją Sausio 13-ąją - tai nesuspėti į AT rūmus iki rusų puolimo, esu patenkinta, jog šiandien, sklaidantis iš sąmonės paskutinėms bolševikinio mąstymo smalkėms, aiškiai regiu Lietuvą naujų, kuriančių, o ne priešų ieškančių politikų vairuojamą. Sunkiausias, painiausias, neramiausias ir primityviausias, bet, ko gero, ir reikšmingiausias Nepriklausomybės išlaikymui politikavimo laikotarpis buvo tekęs mums, kurie šiam verpete sukosi nuo Sąjūdžio iki 2000 m. Didžiuojuosi tuo, kad daugelis signatarų ištvėrė nesusigundę nei šlove, nei pinigais. Smagu, kad tebesinori būti su žmonėmis aikštėse, o ne su "ponais" "Vienos baliuose", kad įgavome neįkainojamos valstybinės ir žmogiškosios patirties patys valdydami gyvenimo vairą. Rodos, išplaukėme, užsigrūdinome ir jau neišnyksime.