Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Justas Vincas
PALECKIS

     Gimiau 1942 m. sausio 1-ąją 1 valandą dienos Samaroje (tuomet Kuibyševas). 1945 m. pavasarį šeima grįžo į Lietuvą, į sugriautą Vilnių. 1959 m. baigiau S.Nėries 2-ąją vidurinę mokyklą.
    Vilniaus universitete tais pačiais metais pradėjau studijuoti lituanistiką. Chruščiovinių eksperimentų laikais mokėmės vakare, o dieną dirbau "Komjaunimo tiesos" redakcijoje vertėjo etate, bet reporteriu. Po pirmojo kurso perėjau į žurnalistikos specialybę, kurią baigiau 1964 m. Dar 1963 m. sugrįžau į "Komjaunimo tiesą", kur dirbau korespondentu, paskui darbininkų jaunimo skyriaus vedėju.
    Studijuodamas ir dirbdamas intensyviai sportavau - žaidžiau vartininku vandensvydį Vilniaus "Delfino" komandoje ir Lietuvos rinktinėje.
    1966-1969 m. studijavau TSRS Užsienio reikalų ministerijos Aukštojoje diplomatinėje mokykloje (nuo 1980 m. - Diplomatinė akademija). Ją baigęs 1 metus ir 10 mėnesių dirbau TSRS ambasados Šveicarijoje III sekretoriumi. 1971-1974 m. kelis mėnesius dirbau TSRS URM IV-ame, paskui III-ame Europos skyriuose. Nuo 1974 m. net aštuonerius metus II, I sekretoriumi, paskui patarėju dirbau TSRS ambasadoje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje (tikiuosi kada nors papasakoti atsiminimuose, kodėl taip trumpai teko dirbti Šveicarijoje ir taip ilgai - Rytų Vokietijoje). 1982-1983 m. dirbau TSRS URM Spaudos skyriaus vedėjo pavaduotoju.
    Grįžęs į Vilnių 1983-1987 m. dirbau Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto Užsienio reikalų skyriaus vedėjo pavaduotoju. Pertvarkai įsibėgėjus, tapau Kultūros skyriaus vedėju, o sparčiai judant daugiapartinės sistemos link - Ideologijos skyriaus vedėju. LKP XX suvažiavime 1989 m. buvau išrinktas atsiskyrusios nuo TSKP savarankiškos LKP CK sekretoriumi.
    Pirmuosiuose po 1926 m. laisvuose rinkimuose Lietuvoje 1990 metais buvau išrinktas Aukščiausios Tarybos deputatu. 1990-1992 m. dirbau AT Užsienio reikalų komisijos pirmininko pavaduotoju.
    LDDP I suvažiavime 1990 m. buvau išrinktas pirmininko pavaduotoju užsienio reikalams (dirbau visuomeniniais pagrindais). 1991 m. įstojau į Socialdemokratų partiją, buvau partijos tarybos narys. 1990-1993 m. dėsčiau Vilniaus universiteto Žurnalistikos institute užsienio politinių partijų ir spaudos kursą, o 1993-1995 m. - VU Tarptautinių santykių institute diplomatinę praktiką ir protokolą.
    1993-1996 m. dirbau Lietuvos Respublikos Prezidento patarėju užsienio politikai. Nuo 1996 m. esu LR nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei bei Airijai. 1997-1999 m. iš Londono buvau akredituotas ir LR ambasadoriumi Portugalijai. Esu Žurnalistų sąjungos narys nuo 1996 m. 1974 m. išleidau knygą "Šveicarų piramidės". Žmona Laima - vokiečių kalbos dėstytoja, rašanti spaudoje, įgyvendinanti kultūros projektus. Vaikai irgi pasuko žurnalistikos ir diplomatijos keliu. Sūnus Rimvydas žurnalistas, Algirdas - žurnalistas ir diplomatas, Duktė Justina studijuoja Vilniaus universitete. Auga vaikaičiai Marius ir Kotryna.
      
    Pirmasis dar kuklus, bet jau apvalus jubiliejus paprastai leidžia prisiminti įvykį - o šiuo atveju tikrai istorinį - ypač entuziastingai. Bet 1999-ųjų pabaigos ekonominių ir socialinių realijų fone pasiduoti euforijai būtų nelabai tinkama.
    Esame, ko gero, vienintelė valstybė Europoje, o gal ir pasaulyje, kuriai XX amžiuje du kartus teko atkurti nepriklausomybę. Karas ir revoliucija amžiaus pradžioje, "revoliucijos iš viršaus" - pabaigoje, struktūrų, kuriomis galėtų remtis atgimstanti valstybė nebuvimas ir buvimas, demokratinių jėgų Rusijoje ir Vakarų demokratijų laikysena Lietuvos žingsnių akivaizdoje …Nemaža panašumų ir skirtumų atrastų istorikai, panagrinėję aplinkybes, atvedusias į 1918 metų Vasario šešioliktąją ir 1990 metų Kovo vienuoliktąją. Skelbiant nepaprastą žinią kraštui bei pasauliui abiem atvejais pagrindinį vaidmenį suvaidino Lietuvos žmonių ryžtas gyventi laisvai ir nepriklausomai.
    Prieš dešimtį metų dauguma žmonių, neabejoju, norėjo didesnio pagrindinių Lietuvos politinių jėgų susitelkimo.Tie, kurie sugebėjo įžiūrėti vieną vienintelį žengimo į Nepriklausomybę kelią, nubrėžtą vieno ar kelių neklystančiųjų, rodė ypač daug nepakantumo.
    Tuoj po rinkimų į LTSR Aukščiausią Tarybą, dar iki jos pirmojo posėdžio, keli deputatai buvome pakviesti į "Švyturio" žurnalo redakciją pokalbiui apie ateitį. Svarstėme, kada ir kaip skelbsime Nepriklausomybę (tuo metu Juozas Urbšys siūlė neskelbti iš naujo Nepriklausomybės, o grįžti prie Vasario 16-osios akto), kada turėsime lietuviškus pasus, kada ir kaip pradėsime kontroliuoti savo sienas… Daug kam atrodė, kad ekonominiai, socialiniai reikalai susitvarkys savaime, kad gyvenimas tik gerės.
    Visi sutiko, kad laisva rinka privalo kuo greičiau pakeisti komandinę ekonomiką. Bet mažai kas kalbėjo ar norėjo girdėti apie socialinį teisingumą, lygias galimybes visiems. Apie sukurtą Europos valstybėse "socialinį tinklą", kuris palaiko silpnuosius, neleidžia jiems smigti žemyn, į dugną.
    Ir vis dėlto tai buvo nuostabūs, nepakartojami mėnesiai ir metai. Kai "dainuojančios revoliucijos" pakilime petys petin stovėjo įvairiausio likimo, amžiaus, tautybės Lietuvos žmonės, kai nebijojome jokių kliūčių, kai viskas atrodė pasiekiama, įveikiama. O ir laimėjome per tą dešimtmetį tikrai daug, ypač puoselėdami demokratiją, žmogaus ir mažumų teises, pasivydami pažangiausias Europos tautas. Galime didžiuotis gerais santykiais su kaimyninėmis ir kitomis valstybėmis. Dideli pokyčiai ir ūkyje - deja, dar gerokai per mažai jaučiami kasdienybėje, atsitiesiant po gyvenimo lygio nuosmukio.
    Nejaugi mes tikrai prastesni už kai kuriuos kaimynus, nejaugi sugebame rodyti ryžtą, garbingumą, iniciatyvą tik tiesioginio pavojaus akivaizdoje. Tikrai ne. XXI amžius bus demokratijos, humanizmo, geresnių santykių tarp žmonių ir tautų amžiumi - arba jo visai gali nebūti gręsiančių žmonijai katastrofų akivaizdoje. Sparčiai besikeičianti Lietuva, besirūpinanti kiekvienu savo žmogumi, veikliai prisidėtų prie to, kad toks amžius būtų.