Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras
Stanislovas Gediminas
ILGŪNAS
Gimė 1936 m. kovo 29 d. Marijampolės apskrities, Sasnavos valsčiaus, Kantališkių kaime, valstiečių šeimoje. Mokėsi Surgučių kaimo pradžios mokykloje, Sasnavos progimnazijoje, Marijampolės vidurinėje mokykloje.
1951 m. su tėvu MGB suimtas už antitarybinės literatūros saugojimą, platinimą, už pagalbą partizanams. Dėl nepilnametystės iš kalėjimo paleistas. Suorganizavo pogrindinę antitarybinę jaunimo grupę, užmezgė ryšius su partizanais. Už šią veiklą 1953 m. suimtas ir nuteistas 25 metams laisvės atėmimo.
1957 m. paleistas iš konclagerio grįžo į Marijampolę, pradėjo dirbti Marijampolės cukraus fabrike, vėliau - Autotransporto kontoroje, Maisto pramonės automatų gamykloje sąskaitininku, techniku, inžinieriumi. 1966 m. persikėlė į Jonavą, kur dirbo inžinieriumi Azoto trąšų gamyklos statyboje, nuo 1968 m. - Statybos tresto skyriaus viršininkas.
Dirbdamas neakivaizdiniu būdu mokėsi, 1967 m. baigė Kauno ekonomikos technikumą, 1967-1976 m. Vilniaus universitete studijavo Flologijos ir istorijos fakultete, 1976 m. gavo žurnalisto diplomą. Nuo 1959 m. laisvalaikiu, atostogų metu pėsčiomis, dviračiu, motociklu, automobiliu keliavo po Lietuvą ir Tarybų Sąjungą, 1966 m. įsitraukė į kraštotyrinį judėjimą. Surengė ir vadovavo daugeliui ekspedicijų, kuriose rinko medžiagą apie lietuvių istorijos ir kultūros pėdsakus, įžymius Lietuvos žmones. Platino antitarybinę spaudą, dėl to buvo nuolat persekiojamas KGB.
1960 m. pradėjo bendradarbiauti spaudoje. Išleido knygas "Jonas Čerskis" (1983), "Vincas Pietaris" (1987), "Prie Sasnos ir Šešupės" (1995), "Kazys Grinius" (2000). Yra bendraautoris knygos "Lietuvos Respublikos prezidentai" (1995), knygos sudarytojas, įvado autorius "Lietuvos Respublikos prezidentas Algirdas Brazauskas" (1998). Lietuvos ir užsienio spaudoje paskelbęs apie 400 straipsnių istorijos, kultūros ir politikos klausimais.
1988 m. vienas Sąjūdžio kūrėjų Jonavoje, Sąjūdžio seimo narys, rajono tarybos pirmininkas. 1990 m. išrinktas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu, o Aukščiausiojoje Taryboje - Švietimo, mokslo ir kultūros komisijos pirmininku. 1993-1997 m. - Lietuvos archyvų direkcijos, vėliau - departamento generalinis direktorius, 1993-1996 m. Lietuvos radijo ir televizijos valdybos ir tarybos pirmininkas, 1997-1998 m. - Lietuvos Respublikos prezidento patarėjas, nuo 1998 m. - Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcijos prie Respublikos prezidento kanceliarijos direktorius.
1996 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu.
Žmona Birutė - lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Vaikai - Stasys, Rasa, Ugnė ir Milda.
Į 1990 m. kovo 11-ąją
Gimiau dar Nepriklausomoje Lietuvoje, tačiau apie ją žinojau tik iš tėvų pasakojimų, vėliau - iš literatūros. Pokario metais klausydamasis pas mus besilankiusių partizanų kalbų, vėliau matydamas jų išniekintus kūnus prie Sasnavos valsčiaus mūrų, dainavau apie juos dainas ir norėjau būti toks kaip jie, būti su jais. Šis jausmas ypač sustiprėjo, kai keturiolikmečiui teko patirti čekistinių tardymų siaubą. Ištrūkęs iš šio pragaro, troškau tęsti žūstančių partizanų ginkluotą kovą. Šią veiklą septynioliktaisiais gyvenimo metais nutraukė susidūrimas su MGB smogikais. Nuteistas 25 metams laisvės atėmimo, kalėjimų ir konclagerių "universitetuose" suvokiau, kad šiuo metu ginklu iškovoti nepriklausomybės neįmanoma.
Grįžęs į tėvynę visą nuo valdiškos tarnystės likusį laiką ruošiau žygius, kraštotyrines ekspedicijas, vedžiau į juos žmones, ypač jaunimą, stengiausi sudominti mūsų praeitimi, kovomis už laisvę. XIX a. sukilimai, knygnešystė, tautinio atgimimo idėjos, įžymių praeities Lietuvos veikėjų veikla - visa tai ugdė žmonių, ypač jaunimo patriotizmą. Vėliau prasidėjo Sąjūdžio veikla, 1990 m. atvedusi į Kovo 11-ąją. Rinkėjai suteikė man garbę balsuoti už Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą ir tai ne mano nuopelnas, tai jų, daugumos Lietuvos žmonių, gyvųjų ir žuvusiųjų už Lietuvos laisvę valios išraiška.
Aukščiausiojoje Taryboje 1990-1992 m. teko dirbti Švietimo, mokslo ir kultūros komisijos pirmininku. Čia mokiausi patyrimo ir išminties iš įžymių švietimo, mokslo ir kultūros žmonių, rašytojų, kurie buvo tos Komisijos nariai. Teko dalyvauti rengiant Nepriklausomos valstybės pirmuosius svarbiausius švietimo, mokslo ir kultūros įstatymus, teikti juos Parlamentui, dalyvauti nepriklausomybės įtvirtinimo procese. Dirbdamas Parlamente, stengiausi įstatymais užtikrinti piliečių teisę į nemokamą mokslą, gydymą, visiems - ir tikintiesiems ir laisvamaniams garantuoti sąžinės laisvę. 1990 m. vasarą įsitraukiau į Sąjūdžio centro frakcijos veiklą. Aukščiausiojoje Taryboje patyriau, jog ir nepriklausomoje, demokratinėje valstybėje nėra paprasta likti ištikimam savo įsitikinimams, ypač pradėjus žmones skirstyti į savus ir svetimus. Tą patyriau ir vėliau savo darbe po 1992 m. Okupacijos metais nesitikėjau, kad man dar teks gyventi Nepriklausomoje Lietuvoje. Įsivaizdavau, kad, atgavus nepriklausomybę, mūsų valstybėje bus užtikrintos visos žmogaus ir piliečio teisės, įsigalės tiesa ir gerovė. Įsivaizdavau, kad būsimoje visuomenėje pasiturinčiai gyvens laisvi laisvos valstybės žmonės.
Dabar, po dešimties nepriklausomybės metų atrodo, kad pilietinė visuomenė mūsų valstybėje dar nesusiformavo. Nuvertėjo idealizmas, humanizmo idėjos. Daugeliui vienintele vertybe tapo turtas. Išaugo socialinė nelygybė. Klesti korupcija, kyšininkavimas, pasipūtimas, pataikavimas, savivaliauja valdininkija.
Ir vis dėlto turime nepriklausomą, demokratinę Valstybę, apie kokią svajojo, už kurią kovojo ištisos kartos. Turime nepriklausomą žiniasklaidą, galime nesibaiminti, kad dėl pažiūrų ar jų reiškimo kas nors įkalins ar kur nors ištrems. Veikia įvairios partijos (nors daugelis jų ir neturi nei savo ideologijos, nei žmonių pasitikėjimo). Demokratija turi daug trūkumų, tačiau geriau už ją kol kas žmonija nieko nesugalvojo.
Tikiu, kad ne tik gimti, bet ir numirti bus lemta Nepriklausomoje Lietuvoje, kad anksčiau ar vėliau, anot "Tautinės giesmės", saulė Lietuvos tamsumas prašalins ir šviesa, ir tiesa lydės mūsų tautos ir valstybės žingsnius.