Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signatarė

Irena
ANDRUKAITIENĖ

     Gimė 1948 09 06 Vilniuje. 1966 m. baigė Anykščių Jono Biliūno vidurinę mokyklą ir įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą, kurį baigė 1971 m. įsigydama lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojos bei filologės specialybę. Maišiagalos vidurinės mokyklos mokytoja, direktoriaus pavaduotoja. 1980-1982 m. dirbo Anykščių rajono tarybos Vykdomojo komiteto Nepilnamečių reikalų komisijos sekretore. 1982-1990 m. - Anykščių Jono Biliūno vidurinės mokyklos mokytoja.
    1988-1990 m. buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) dalyvė, LPS Anykščių rajono iniciatyvinės grupės narė, LPS Anykščių rajono tarybos narė, nuo 1989 m. - LPS Anykščių rajono tarybos pirmininkė. Buvo Anykščių rajono Mokytojų sąjūdžio organizatorė, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamojo (1988 m.) ir Mokytojų sąjūdžio (1989 m.) suvažiavimų delegatė.
    1988 m. Lietuvos švietimo darbuotojų delegacijos sudėtyje dalyvavo Maskvoje vykusiame sąjunginiame švietimo darbuotojų suvažiavime.
    1990-1992 m. buvo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatė. Priklausė Sąjūdžio deputatų, vėliau - Tautininkų frakcijai. Dirbo Mandatų ir etikos bei Švietimo, mokslo ir kultūros komisijose, buvo Švietimo pakomisės pirmininkė. Svarbiausias to meto uždavinys buvo sutvarkyti juridinę švietimo bazę, sukurti teisines prielaidas švietimo reformos vyksmui.
    1991 m birželio 25 d. priimtas Lietuvos švietimo įstatymas, įtvirtinantis demokratinius švietimo tikslus ir principus.
    1993 m. pradėjo dirbti Anykščių Antano Vienuolio vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja, nuo 1995 m. - šios mokyklos (o nuo 1997 m. - jau gimnazijos) direktore. Dėsto lietuvių kalbą. Yra mokytoja metodininkė, vadybos ekspertė, turi antrą vadybinę kategoriją. Yra Gimnazijų tarybos prie Švietimo ir mokslo ministerijos narė. Kartu su kitais autoriais yra išleidusi pedagoginės patirties knygą, paskelbusi straipsnių švietimo tema.
    Buvo viena iš Tėvynės Sąjungos (Lietuvos Konservatorių) kūrėjų, 1993 m. dalyvavo steigiamajame suvažiavime, tačiau vėliau, partijoje ryškėjant autokratinėms nuostatoms, atsiradus principiniams nesutarimams dėl partijos programos vykdymo, iš jos pasitraukė.
    1999 m. dalyvavo kuriant Tėvynės liaudies partiją, steigiamajame suvažiavime buvo išrinkta partijos vicepirmininke.
    Ištekėjusi. Vyras Bernardas yra spaudos platinimo agentūros Anykščiuose vadovas.
    Augina dvi dukras. Milena yra VU Filosofijos fakulteto studentė, Ieva - Anykščių Antano Vienuolio gimnazijos mokinė.
      
    1990 m. Kovo 11-oji - jau istorija. Saugau tą dieną priimtų dokumentų projektus su ranka rašytomis pataisomis, pastabomis, įspūdžiais.
    Ką ši diena reiškė visiems, tuomet buvusiems salėje, kurioje tebekabojo didžiulis - per visą sieną - LTSR herbas, o ant tribūnos tebesipuikavo pjautuvas ir kūjis.
    Žurnalistai, žinoma, laukė sensacijos - mažutė Lietuva prieš Sovietų Sąjungą. Kas ką…
    Mūsų, Sąjūdžio deputatų, pasiryžusių nepriklausomybei, neapleido jaudulys laukiant akimirkos, kai vardinio balsavimo kortelėje tavo ranka bus užbraukti langeliai su "prieš" ir "susilaikė", o paliktas viltingas "UŽ", turėjęs iš esmės pakeisti Lietuvos ir jos žmonių gyvenimą.
    Su ašaromis akyse Nepriklausomos valstybės atkūrimo akto ir balsavimo rezultatų klausėsi užsienio lietuviai, kad iškilmingą akimirką - laisvės atgavimo metą - išgyventų su Lietuva. Nepamirštamas įspūdis - lyg iš dangaus nusileidžianti neišmatuojama trispalvė, uždengianti Tarybų Lietuvos herbą, užėmusį visą sieną. Su ašaromis akyse jie klausė mūsų, jau pasirašiusių Kovo 11-osios aktą: "Kodėl jūs tokie santūrūs. Visa Lietuva šiandien turėtų skambėti. Jūs turbūt neįsivaizduojate, ką reiškia šis jūsų žingsnis".
    Ar Lietuva pajuto, kad tapo laisva? Tą vėlyvą (jau kovo 12-osios) naktį, kai skirstėmės po istorinio posėdžio, prie Aukščiausiosios Tarybos stovėjo žmonės su gėlėmis ir šypsenomis.
    Turbūt nė vienas iš mūsų tuomet nemanėme, kad praėjus dešimčiai metų po šios šventos akimirkos jau bepradedanti atsigauti, beatsitiesianti šalis savos, lietuviškos valdžios bus atvesta iki nuosmukio - tvyros reali skurdo grėsmė, keli tūkstančiai mokinių nelankys mokyklos, atsiras toks terminas kaip "sąvartyno vaikai", o vyriausybė kvies visus "susiveržti diržus".
    Ir ne kartą teks išgirsti klausimą, iki skausmo žeidžiantį: "Ar už tokią Lietuvą jūs pasirašėte tada, Kovo 11-ąją?"