Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Gintautas
IEŠMANTAS

     Gimė 1930 m. sausio 1 d. Vilkaviškio rajono Šūklių kaime (buvęs Žaliosios valsčius). Nuo 1933 m. gyveno Šakių rajono Griškabūdžio apylinkės Skrynupių kaime. Mokėsi Griškabūdžio pradžios mokykloje, Šakių gimnazijoje. 1949-1953 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo specialybę. Baigęs institutą dirbo žurnalisto darbą įvairiose redakcijose, keletą metų "Žinijos" draugijos Vilniaus m. organizacijos sekretoriumi. 1974 m. rugsėjo 6 d. G.Iešmanto bute padaryta krata,konfiskuota poezija, kurią rašė nuo 1947 m. Dėl joje reikštų laisvės siekimų pašalintas iš žurnalisto darbo ("Komjaunimo tiesos" laikraščio redakcijos), Lietuvos žurnalistų sąjungos. Įsidarbinęs Knygų rūmuose bibliografu, įsijungė į pogrindinę veiklą kaip žurnalistas, bendradarbiavo pogrindiniame laikraštyje "Perspektyvos". Už šią veiklą 1980 m. kovo 17 d. buvo suimtas ir nuteistas 6 metams griežto režimo lagerio ir 5 metams tremties. Kalintas Permės srities lageriuose Urale, po to ištremtas į Komijos
    ATSR. Tuo metu buvo priimtas garbės nariu į Anglijos ir JAV nacionalinius PEN klubus, tapo Lietuvos Helsinkio grupės nariu. 1988 metų lapkričio pradžioje iš tremties paleistas, reikalaujant užsienio ir Lietuvos visuomenei. Grįžęs į Vilnių įsijungė į Sąjūdžio veiklą, prisidėjo prie Lietuvos socialdemokratų partijos atkūrimo, buvo "Lietuvos socialdemokrato", paskui "Lietuvos žinių" redaktorius. 1990-1992 m. Atkuriamajame Seime buvo Sąjūdžio frakcijos narys, dirbo Švietimo, kultūros ir mokslo komisijoje. 1992 m. pasibaigus Atkuriamojo Seimo įgaliojimams, išėjo į pensiją ir atsidėjo kūrybiniam darbui, bendradarbiauja spaudoje. Yra Lietuvos žurnalistų sąjungos, taip pat Lietuvos socialdemokratų partijos narys. 1990 m. pabaigoje išėjo pirmoji G.Iešmanto poezijos knyga "Prisikėlimo šventė", kurioje išspausdinti lageriuose ir tremtyje parašyti eilėraščiai. Dabar G.Iešmantas yra išleidęs 16 poezijos knygų, iš kurių paminėtinos: "Pasilenk prie versmės" (1994), "Pirmykščiai ežerai" (1997), "Išbandymas" (1998), "Gaisai debesyse" (1998), "Srautas" (1999), "Liūdesio dainą aš dainavau" (1999). Yra išleidęs publicistikos knygą "Liūdėjimai" (1998).
    1990 m. apdovanotas P.Lauriceno (P.Lauritzen) tarptautine laisvės premija (Danija, Kopenhaga), 1999 m. - Vyčio Kryžiaus III laipsnio ordinu.
      
    Laisvė gimsta kovoje už laisvę
    
    Mane trikdo pasakymai, esą, mes, atkurdami Nepriklausomybę, tik pasinaudojome susidariusiomis palankiomis sąlygomis.Juose, žinoma, yra tiesos, tačiau dar daugiau neteisybės. Argi tos sąlygos nebuvo sukurtos kovoje už žmogaus teises? Ir viduje, ir užsienyje? Argi tų sąlygų nestiprino kovojantieji už savo tautų laisvę? Dar keisčiau skamba mintis, neva Lietuva tapusi nepriklausoma tuomet, kada jos Nepriklausomybę pripažino užsienio valstybės. Tai, vieno politikos apžvalgininko manymu, per daug nestebintų, jeigu diena, kai Rusija pripažino Lietuvos laisvę, būtų laikoma vos ne svarbesne už Kovo 11-ąją. Bet ar Rusija, taip pat kitos valstybės, būtų pripažinusios Lietuvą, jei nebūtų buvę Kovo 11-osios? Ir šis klausimas nėra koks nors minėtos datos sureikšminimas, kaip teigia apžvalgininkas. Kovo 11-oji yra objektyvus faktas, sukėlęs grandininę reakciją. Nereikia užmiršti: tautoms laisvė nesuteikiama, nedovanojama, gali taip atrodyti vien iš pirmo žvilgsnio. Iki patvirtinimo momento vyksta nenumaldoma kova, kai kur kruvina ir ilga, kitur taiki, bet taip pat sunki ir ne be aukų. Prisiminkime, ką sakė N.Chruščiovas, kai jam apžiūrint Jungtinių Tautų rūmus buvo priminta, jog čia būtent gimstanti tautų nepriklausomybė. Šalies, kurioje buvo faktiškai paneigtos tautų teisės, vadovas atšovė: tautų laisvė gimsta jų kovoje už laisvę. Ir jis buvo teisus. Tokia iš tikrųjų yra istorijos realybė ir neginčijama tiesa. Ir ne vien mūsų tautos praeitis liudija šią tiesą. Apie ją įtikinamai kalba kolonijinių Afrikos bei Azijos tautų kova, nuožmus Čečėnijos išsivadavimo karas. Tereikia prisiminti, su kokiu žvėriškumu serbai mėgino užslopinti Kosovo laisvės siekimą, su kokia neapykanta ir žiaurumu stengiamasi užgniaužti dešimtmečius trunkančią kurdų tautos kovą. Nepaisoma nei tarptautinės teisės, nei kitų valstybių nuomonės, kišamasi į kaimynų ir ne kaimynų reikalus. Baisu pagalvoti, kiek daug pasaulyje neteisybės! Antra vertus, lig šiolei kai kas sakydavęs, kad prieš Kovo 11-ąją buvę gana svarbių datų, galėjusių ją pakeisti. O štai dabar tą istorijos blykstelėjimą bandoma nuvertinti kitokia seka ir prasme. Ir tai daro vienas tų, kurie prisidėjo prie Kovo 11-osios atsiradimo. Noriu tikėti, kad taip elgiamasi geidžiant pasirodyti originaliam. Ką gi, keičiasi laikai, keičiasi žmonių nusistatymas, keičiasi ir mąstymas. Šią aplinkybę nurodo ir pats apžvalgininkas. Anksčiau esą tokia mintimi, kurią jis išskaitęs užsienyje, būtų baisiausiai pasipiktinęs, o dabar … Dabar ją pats dėsto per radiją kitiems. Tačiau nėra ko stebėtis. Juk kažkada bandyta menkinti ir Vasario 16-ąją. Taip pat iš draugų pusės, ne tik priešų. Ir dar. Vienas buvęs politinis kalinys net įrodinėja, neva Kovo 11-osios signatarų parašai esą "joks ypatingas nuopelnas, joks didvyriškumas, o tik pilietinės pareigos atlikimas rinkėjų pavedimu". Bet ar pareigos atlikimas kovoje už laisvę nėra svarbiausias dalykas? (Ją, beje, atliko ir Vasario 16-osios signatarai Lietuvių konferencijos pavedimu). Juk nepaisyta didžiausių pavojų. Pagaliau ar tie, kurie atliko tą pavedimą, nebuvo pirmiausia patys protu, širdimi ar net gyvenimu įsipareigoję Lietuvos likimui? Aišku viena. Kaip ir Vasario 16-oji, taip ir Kovo 11-oji sušvito tautos kelyje vienodai sunkiomis, nors ir skirtingomis aplinkybėmis. Ir šis palyginimas nėra nei Kovo 11-osios, nei jos signatarų vaidmens koks nors perdėtas išaukštinimas. Yra nepajudinama objektyvi tiesa: tautos laisvė ir nepriklausomybė gimė jos kovoje už tą laisvę. Amžiaus pradžioje ir dabar, jo pabaigoje. Man pačiam Kovo 11-oji yra mano gyvenimo viršūnė.