Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Antanas
KAROBLIS

     Gimė 1940 08 17 Pasvalio rajone, Daujėnų kaime. 1966 m. baigė Vilniaus valstybinį universitetą, matematikas. Fizikos-matematikos mokslų kandidatas, docentas.
    1953-1957 m. dalyvavo pogrindinėje antitarybinėje veikloje, už kurią buvo pašalintas iš vidurinės mokyklos, nepriimtas studijuoti aukštosiose mokyklose. 1959-1962 m. dirbo įvairiose Biržų, Pasvalio ir Kupiškio rajonų organizacijose bei mokyklose darbininku, mokytoju, kultūros namų direktoriumi; 1962-1967 m. - Radviliškio rajono Vėriškių aštuonmetėje bei Grinkiškio vidurinėje mokykloje mokytoju; 1967-1970 m. - Kauno politechnikos institute buvo asistentu, 1970-1972 m. - Vilniaus valstybinio universiteto aspirantas. 1973-1989 m. dirbo Kauno politechnikos institute docentu. Nuo 1989 m.- Vytauto Didžiojo universiteto prorektorius.
    Lietuvos mokslininkų sąjungos tarybos narys. 1988-1990 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Kauno miesto tarybos narys.
    Yra paskelbęs mokslinių straipsnių tikimybių teorijos ir matematinės statistikos srities, metodinių mokymo priemonių funkcinės analizės, tikimybių teorijos ir atsitiktinių procesų klausimais bendraautoris.
    Vedęs, turi sūnų ir dukrą.
    1992 m. patenka į tuometinių sąjūdininkų nemalonę ir net užsitraukia jų pyktį, kai nepritaria nelogiškai ir skubotai žemės ūkio pertvarkai bei prezidento institucijos su labai dideliais įgaliojimais įvedimui. Pašalinamas iš Sąjūdžio.
    1995 m. kartu su bendraminčiais įkuria visuomeninį judėjimą - Lietuvos sambūrį, kurio devizas - "Prikelkime Lietuvą". Deja, po dvejų metų dėl finansinių sunkumų šio kilnius siekius turėjusio judėjimo veikla nutrūko.
    Nuo 1998 m. Antanas Karoblis Lietuvos socialdemokratų partijos narys.
      
    Kaimui reikia padėti
    
    Net paviršutiniškai susipažinus su šių dienų Lietuvos žemdirbių problemomis, galima teigti, kad nei Aukščiausioji Taryba, nei Vyriausybė, ministerijos bei kitos institucijos reikiamo dėmesio žemės ūkiui ir jo ateičiai neskiria.
    Keista, kad Aukščiausioje Taryboje priimami žemės ūkio reformos įstatymai, netgi perspektyvinės (bent artimiausiems dešimtmečiams) žemės ūkio plėtojimo programos arba koncepcijos. Nuodugniau panagrinėję jau įgyvendinamus žemės reformos, žemės ūkio įmonių privatizavimo bei išlikusio turto grąžinimo įstatymus įsitikinsime, kad jie neorientuoja kurti ekonomiškai perspektyvaus ūkio.
    Juose ir poįstatyminiuose dokumentuose daugiausia dėmesio skiriama žemės paskirstymui ir turto pasidalijimui, neatsižvelgiama, kaip ir kokią žemės ūkio produkciją gaminsime, kokio dydžio ir kaip suformuosime žemės sklypus ūkiams, kad šie ūkiai būtų ekonomiškai naudingi ir ūkininkams, ir žemės ūkio bendrovių darbuotojams, ir valstybei. Taigi, kokią Lietuvą norime matyti ateityje: trobelninkų ar kitokią?
    Paviršutiniškai samprotaudami daugelis mano, kad šios problemos susitvarkys savaime. Dėl konkurencijos laisvojoje rinkoje kai kurie ūkiai bankrutuos, kursis nauji arba plėsis ekonomiškai pajėgūs. Bet tai natūrali atranka. Kol šis procesas savaime padės pakelti žemės ūkį, praeis daug daugiau laiko, negu tuo atveju, jei jis būtų valdomas ir reguliuojamas. Jei jis liks nekoreguotas ir nenukreiptas racionalesne linkme, tai neišvengsime šių neigiamų padarinių:
    1. Dėl nedidelio žemės ploto nemažai ūkių bus nerentabilūs, merdės, o vėliau bankrutuos. Jų savininkai bus materialiai sužlugdyti, dvasiškai traumuoti, turės ieškoti kito verslo ar darbo. Dar nelaimingesni jausis tie, kurie bus pasistatę ar pradėję statytis naujus pastatus.
    2. Iš anksto prognozuojant kai kurių ūkių bankrotą yra beprasmis žmonių triūso, lėšų ir statybinių medžiagų švaistymas kuriant sodybas, tiesiant kelius, elektros bei ryšio linijas ir t.t. Beveik kiekvienas ūkininkas, turėdamas 5-15 ha žemės atokiau nuo gyvenvietės, kurioje gyvena dabar, statysis pastatus savo sklype. Manyčiau, daugiau nei pusė jų dėl žemo ūkininkavimo lygio neišlaikys konkurencijos (nepajėgs įsigyti reikiamos technikos), anksčiau ar vėliau kapituliuos.
    3. Labai aštrus bus žemės ūkio technikos stygius, nes jos pajėgumai nebus išnaudojami.
    4. Lėtoki bus žemės ūkio kilimo tempai, nesugebėsime mažesnių ūkių reikiamai mechanizuoti.Taigi, iš anksto užprogramuotas 10-20 ar net daugiau metų bendras atsilikimas.
    5. Žemėtvarkininkai neturės realių galimybių ūkininkui ar žemės ūkio bendrovei suprojektuoti ekonomiškai pagrįstų, tvarkingų žemės sklypų. Jie bus iškarpyti arba sudaryti iš atskirų, vienas nuo kito daugiau ar mažiau nutolusių plotų. Suprantama, tai trukdys normaliai ūkininkauti.
    6. Visiškai tikėtina, kad po 5-10 metų teks daryti kitą žemės reformą. Ji bus daug skausmingesnė žmonėms, užuot kad dabar būtų iš karto daroma.
    Apie šias problemas prieš žemės ūkio reformos įstatymų priėmimą buvo daug kalbėta ir rašyta. Manyčiau, kad Vyriausybė nedelsdama turėtų parengti Lietuvos žemės ūkio perspektyvinę programą arba koncepciją.
    Pirmiausia reikia aiškiai žinoti, ko norime ir siekiame, o tik po to ieškoti optimalių būdų tikslui įgyvendinti.
    Šiuo metu kaimo žmogus stovi kryžkelėje, turi rinktis kelią, nors tebėra daugybė neaiškumų. Žemės ūkio ministerija ir kitos su žemės ūkiu susiję institucijos, manyčiau, mažai teikia patarimų, paaiškinimų, kokį kelią, atsižvelgiant į sugebėjimus, galimybes ir kitas aplinkybes, jam tikslingiau pasirinkti. Jei įstatymai neorientuoja į ekonomiškai perspektyvaus ūkio kūrimą, tai bent patarimais, rekomendacijomis nukreipkime į tai.
"Lietuvos aidas", 1992 m. sausio mėn."