Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Vytautas
KOLESNIKOVAS

     Gimiau 1948 m. spalio 25 d. Alytuje, tarnautojų šeimoje. 1968 m. baigiau Alytaus mechanikos technikumą.
    1968-1974 m. studijavau dailę Maskvoje, ten man suteikta tapytojo kvalifikacija. Iki 1988 m. dirbau įvairiose Alytaus įmonėse dailininku. Nuo 1978 iki 1987 m. dalyvavau daugelyje grupinių parodų, eksponuodamas tapybos ir grafikos darbus. Surengiau ne vieną personalinę parodą.
    Nuo 1988 m. iki 1990 m. Alytaus meno bendrovės "Harmonija" pirmininkas.
    1988 m. aktyviai įsijungiau į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą.
    1988-1990 m. Alytaus miesto ir rajono Sąjūdžio tarybos pirmininkas.
    1988-1990 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narys, LPS politinės komisijos narys.
    1990-1992 m. Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. Seime dirbau Mokslo, švietimo ir kultūros komisijos pirmininko pavaduotoju, kultūros pakomisės pirmininku. Buvau Tarpparlamentinės sąjungos narys. Seime priklausiau Sąjūdžio, vėliau Tautos pažangos frakcijoms. Priklausau Tautos pažangos partijai.
    1993-1995 m. dirbau Kultūros paveldo inspekcijos Alytaus apygardos viršininku.
    1995-1997 m. UAB "Harmonija" generalinis direktorius.
    Nuo 1997 m. dirbu Kultūros vertybių apsaugos departamento Alytaus teritorinio padalinio vadovu. Esu dailės ir kultūros vertybių tvarkymo darbų ekspertas.
    Vedęs. Žmona Nijolė. Turiu du vaikus: dukra Auksė ir sūnus Algirdas.
      
    Sovietmečiu apie prieškarinę Nepriklausomą Lietuvą kalbėdavom tik siaurame namiškių rate. Mano senelis iš motinos pusės, Antanas Palukaitis, buvo Lietuvos kariuomenės savanoris. Nepriklausomos Lietuvos laikais dirbo įvairiuose Lietuvos miestuose pašto viršininku. Iš jo, o ypatingai iš senelės Palukaitienės Michalinos, daugiausiai ir sužinojau apie Nepriklausomą Lietuvą.
    Būdamas šeštoje klasėje perskaičiau A.Šapokos istoriją. Mūsų namuose buvo nemažai prieškarinės literatūros, taip pat Vytauto Didžiojo mirties 500 metinių minėjimo albumas. Tai buvo gera pažintinė medžiaga apie tuometinę Lietuvą.
    Man, kaip dailininkui, nepriklausomybės idėjos niekada nebuvo svetimos. Su kolegomis, ypatingai su dabar jau mirusiu keramiku V.Ledu, žmona Nijole, dažnai apie tai kalbėdavom.
    Prasidėjus Sąjūdžiui, abu su žmona aktyviai įsijungėme į jo veiklą. Iki mano išrinkimo į Aukščiausiąją Tarybą 1990 m., buvau Alytaus miesto Sąjūdžio pirmininku.
    1988 m. spalio mėn. buvau išrinktas į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio seimą, dirbau LPS politinėje komisijoje, kurios nariais buvo R. Ozolas, A.Saudargas, R.Paulauskas, V.Landsbergis ir kt. Priklausiau vadinamajai "Kauno grupuotei" ir mūsų nuomonė dėl Lietuvos nepriklausomybės buvo daug radikalesnė, negu vilniečių, dėl to dažnai kildavo ginčai.
    Kovo 11-ąją Sąjūdžio remti deputatai ryte susirinko buvusiuose profsąjungų, o dabar Seimo trečiuose rūmuose dėl apsisprendimo, ką siūlysime Aukščiausios Tarybos pirmininku. Sąjūdiečiai pasidalino į dvi stovyklas: vieni siūlė R.Ozolą, kiti V.Landsbergį. Jeigu R.Ozolas tada nebūtų atsiėmęs kandidatūros, neaišku, kas būtų laimėjęs.
    Kovo 11-oji buvo persunkta džiaugsmo ir euforijos. Tačiau tai truko tik kelias dienas, o toliau buvo tik juodas darbas.
    Aukščiausioje Taryboje dirbau Mokslo, švietimo ir kultūros komisijoje. Buvau Komisijos pirmininko G.Ilgūno pavaduotoju, kultūros pakomisės pirmininku. Darbas komisijoje buvo įdomus, daug susitikimų su įvairiais žmonėmis, naujų įstatymų kūrimas, svarstymas, priėmimas. Dažnai dirbdavome šeštadieniais ir sekmadieniais.
    Kada buvo balsuojama dėl moratoriumo Kovo 11-ajai, balsuodavau prieš. Įsimintini 1991 m. sausio įvykiai. Man su deputatu A. Sėjūnu po sausio 13-osios teko važinėti po Naujosios Vilnios gamyklas ir Šalčininkų miesto įmones. Susitikimų pradžioje atmosfera būdavo gana įkaitusi, tačiau ilgiau pabendravus žmonių nuotaikos keisdavosi į gerąją pusę. Ir Naujoje Vilnioje, ir Šalčininkų rajone buvo daug agitatorių prieš Lietuvos nepriklausomybę. Darbas Aukščiausioje Taryboje buvo nuolatos trukdomas: 1990 m. blokada, 1991 m. sausio įvykiai, pučas Maskvoje, V.Landsbergio "parlamentinė rezistencija" ir pan. Baigęs darbą Aukščiausioje Taryboje, grįžau į Alytų. Pradėjau dirbti Kultūros paveldo inspekcijoje Alytaus apygardos viršininku. Mano kompetencijoje buvo Alytaus apskrities kultūros paminklų apsauga. Darbas įdomus ir reikalingas: kultūros paveldą reikia išsaugoti ir ateities kartoms. 1995-1997 m. dirbau privačiose struktūrose, užsiėmiau komercine veikla.
    1997 m. grįžau dirbti į Kultūros paveldo apsaugos departamentą, kur dirbu ir dabar. Iš Kovo 11-osios tikėjausi, kad gyvensime laisvoje ir demokratinėje šalyje. Šiandieninis Lietuvos gyvenimas nėra lengvas ir paprastas, daug netvarkos ir neteisybės, stokoja paprasčiausio padorumo, pradedant bendražmogiškais santykiais ir baigiant valdžios struktūrų veiksmais. Tačiau kaip žmogus, balsavęs už Lietuvos Nepriklausomybę ir pasirašęs ant Kovo 11-osios Nepriklausomybės atstatymo akto, vis dar tikiu, kad Lietuva turi galimybę tapti šalimi, kurioje gera ir sunku gyventi.