Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Vytautas
PALIŪNAS

     Gimiau 1930 m. Kėdainiuose. Kai man buvo keturi metai, tėvas susirgo ir po metų mirė. Likau vienas su mama, kuri mane užaugino ir išlaikė, kol 1949 metais Kėdainiuose baigiau vidurinę mokyklą sidabro medaliu. Tais pačiais metais įstojau į Kauno valstybinį universitetą. 1954 m. su pagyrimu baigiau Kauno politechnikos institutą ir buvau paliktas dirbti asistentu Hidrotechnikos katedroje. Dėsčiau hidrauliką - taikomojo pobūdžio mechanikos skyrių apie skysčių tekėjimą. Šioje katedroje dirbau iki 1957 metų pabaigos. Laimėjęs konkursą, tapau Vodgeo mokslinio instituto Maskvoje aspirantu. Aspirantūroje mokiausi 1958-1961 metais. Aspirantų skirstyme į darbą pareiškiau, kad noriu grįžti į Lietuvą. Todėl 1961m. pradžioje pradėjau dirbti Kauno politechnikos instituto Teorinės mechanikos katedroje. Šioje katedroje su vienerių metų pertrauka dirbau iki išėjimo į pensiją 1997 m.
    1963 metais Vodgeo institute apgyniau technikos mokslų kandidato disertaciją. Rašydamas šią disertaciją, susidūriau su palyginti nauja mechanikos šaka - tampriųjų kūnų virpesiais skystyje. Po keletą metų trukusių tyrimų, 1970 metais Vodgeo institute apgyniau technikos mokslų daktaro disertaciją. 1967 m. gavau docento, 1972 m. - profesoriaus vardą.
    1983 metais už kolektyvinį mokslinį darbą buvau apdovanotas Lietuvos valstybine premija, o 1992 metais už vadovėlį aukštosioms mokykloms "Teorinė mechanika" - nacionaline premija.
    1966 metais drauge su kitais Kauno politechnikos instituto darbuotojais parašiau "Hidraulikos" vadovėlį, 1982 metais - "Teorinės mechanikos" vadovėlį (1997 m. išleista antroji jo laida). 1978 metais parašiau monografiją "Laisvi strypų virpesiai skystyje", 1992 metais - monografiją "Briaunotų plokščių statika" (su savo aspirantais). Spaudoje paskelbiau apie 70 mokslinių darbų, kuriuose nagrinėjau hidrodinamikos, teorinės mechanikos ir tamprumo teorijos problemas.
    Nukėlus Kauno universiteto humanitarinius fakultetus į Vilnių, Kauno miestas liko inžinierių, gydytojų, veterinarų ir agronomų kalve. Jame nebuvo ruošiami istorikai, filologai, geografai ir kitokie universitetinių specialybių absolventai. Todėl Kaune (1989 m.) susibūrė iniciatyvinė grupė, pasiryžusi atkurti Vytauto Didžiojo universitetą. Aš buvau tos nedidelės grupės narys ir 1989 metų birželio mėnesį buvau išrinktas į VDU Statuto rengimo grupę. Atkūrus VDU, skaičiau fizikos paskaitas ir, būdamas išrinktas Lietuvos Aukščiausios Tarybos deputatu, dalyvavau VDU Senato darbe.
    Vedžiau 1962 metais, grįžęs iš aspirantūros Maskvoje. Mano žmona buvo 1941 metų tremtinė. 1979 metais ji susirgo ir po metų mirė. Mano vaikai - duktė Lina ir sūnus Vidas baigė J.Jablonskio vidurinę mokyklą. Duktė baigė Kauno politechnikos institutą, o sūnus - Chemnico universitetą Vokietijoje. 1981 metais vedžiau gydytoją stomatologę Danutę, turinčią dukterį Ingridą.
    Nuo jaunų dienų domėjausi politika. Todėl 1980 metų rinkimuose į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą buvau išrinktas kaip Sąjūdžio kandidatas. Aukščiausioje Taryboje dirbau Švietimo, mokslo ir kultūros, vėliau - Ekonomikos komisijoje, buvau išrinktas į Lietuvos Mokslo Tarybą (1991-1999 m.), Lietuvos Radijo ir televizijos valdybą (1990-1992 m.), 1995 metais į Kauno miesto tarybą. Atstovavau Tėvynės Sąjungai. Iki 1996 metų vasaros buvau Biudžeto ir ekonomikos komiteto pirmininkas.
    Komunistų partijai niekada nepriklausiau.
      
    Aštuoniasdešimtųjų metų pabaigoje matėsi, kad komunizmas pasaulyje gyvena paskutines dienas. Rytų Europos šalys viena po kitos nusimetė sovietinį jungą. Rusija neišlaikė lenktynių su Vakarų šalimis. Jos ekonomika merdėjo, valstybė nusilpo. Kaip ir po Pirmojo pasaulinio karo, Lietuvai susidarė sąlygos išsilaisvinti iš Rusijos okupacijos ir atstatyti nepriklausomą valstybę su Vilniumi ir Klaipėda. Dėl to stichiškai atsiradęs Sąjūdis patraukė Lietuvos žmones ir aš nenorėjau atsilikti nuo kitų žmonių. Kairieji politikai pasisakė už visuomenės ekonominę lygiavą. Tačiau jų darbai rodė ką kitą. Todėl aš pasirinkau dešiniąją politiką.
    Pirmajame Aukščiausios Tarybos posėdyje, kuriame buvo paskelbtas Nepriklausomybės atstatymas, V.Landsbergis sėdėjo už manęs. Aš pastebėjau, kad priešais mus susirinko nemažai korespondentų. Jie visi norėjo nufotografuoti būtent jį. Puiki žurnalistų nuojauta rodė, kad V.Landsbergis bus pagrindinis sensacijos autorius. Vėliau kioske nusipirkau JAV leidžiamą "Time" žurnalą. Šio žurnalo 1990 m. balandžio 9 d. numeryje yra Amerikos Užsienio reikalų ministro pavaduotojo Strobo Talbooto straipsnis "Dabartinio džiaugsmo lyderiai". Jame S.Talbottas rašo, kad Lietuvos parlamentarai balsavo už išėjimą iš SSRS ir padarė tris pareiškimus: štai ko mūsų žmonės nori, štai yra tai, ką mes užsitarnavome, ir štai, kaip mes tai pasieksime. Jie buvo teisūs, teisūs ir neteisūs. Vadinasi, mes padarėme tai, kas Vakaruose buvo laikoma neįmanomu.
    Darbas Aukščiausioje Taryboje buvo sunkus. Jis tęsėsi nuo ryto iki vėlyvo vakaro. Dažnai atrodė, kad dalyvauju tam tikros komandos žaidime. Per trumpą laiką rezultatų lyg ir nesimatė. Tačiau, atvažiavęs iš Vilniaus į Kauną, matydavau skirtumą tarp karo ir taikos.
    Grįžęs į Kauną, pusantrų metų buvau Kauno miesto tarybos ir valdybos narys. Čia krito į akis mano kolegų neūkiškumas.
    Balsuodamas Kovo 11-ąją už Nepriklausomybę, lengvo Lietuvos gyvenimo nesitikėjau. Tačiau nemaniau, kad atstatytoje valstybėje bus taip paplitusi korupcija.