Nuotrauka

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Kazimieras
SAJA

     Gimė 1932 m. Pasvalio rajono Skėrių kaime, neturtingų valstiečių šeimoje. Anksti neteko tėvų. Nuo 1939 m. augo pas motinos gimines Žemaitijoje.
    Karas ir sunkus pokaris penkeriems metams atėmė galimybę kurs nors mokytis. 1948 m. pagaliau įstoja į Klaipėdos žemės ūkio technikumą, kurį baigęs toliau studijuoja Klaipėdos mokytojų institute, Gamtos ir geografijos skyriuje. Per tą laiką Klaipėdos dramos teatras suvaidina jo pirmąją komediją "Lažybos". 1954 m. įstoja į Vilniaus pedagoginį institutą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros, toliau rašo pjeses ir apsakymus. 1956 m. priimamas į Rašytojų sąjungą. Baigęs Pedagoginį institutą tampa rašytoju profesionalu.
    Lietuvos teatruose pastatyta apie 20 K.Sajos scenos veikalų: "Septynios ožkenos", "Mamutų medžioklė", "Šventežeris", "Pranašas Jona", "Maniakas", "Gaidžio pentinai", "Poliglotas", "Abstinentas", "Devynbėdžiai", "Ubagų sala", "Surūdijęs vanduo" ir kt.
    Yra išleidęs keliolika prozos knygų vaikams ir suaugusiems: "Klumpės", "Už nevarstomų durų", "Būrimas obuolių sėklom", "Klaidžiojimas", "Po to, kai jie pavirto medžiais", "Pasakysiu kaip draugui" ir kt. Už apysaką mažiesiems skaitytojams "Ei, slėpkitės!" 1972 m. paskirta Valstybinė premija.
    Lietuvos Persitvarkymo sąjūdyje K.Saja buvo Vilniaus tarybos narys. 1990 m. ukmergiškių buvo išrinktas į LTSR AT - Akuriamąjį Seimą. 1993 m. įstojo į TS(LK).
    Pasitraukęs iš aktyviosios politikos grįžo prie rašytojo darbo. 1995 m. išleido apsakymų rinkinį "Rasi rasoj rasi", 1999 m. - savo publicistikos rinktinę "Lazdos išradimas" ir apsakymus "Stulpininkas".
    1998 m. už nuopelnus Lietuvos valstybei apdovanotas DLK Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu.
      
    ŽODŽIAI Į SIELĄ
    
    …Iš ankstyvos vaikystės prisimenu vieną atsitikimą - prisimenu ir iki šiol graužiuos, kaip aš uždaviau širdį motinai.
    Ji kažkur labai ilgam išėjo nuo ankstyvo ryto, o aš likau vienui vienas. Išalkau, pasidarė baisu, prarėkiau gerklę, o jos vis nėr. Pagaliau parėjo, duonos kepalu nešina. Aš vėl paleidau dūdas, trypiau kojomis ir gal net puoliau, iškėlęs kumštelius …Mama priglaudė mane prie krūtinės šalia duonos kepalo ir meiliai ramindama norėjo atriekti man kriaukšlelę duonos. O aš bespurdėdamas net nepajutau, kaip medkotis peilis užkliudė man kaktą. Pasipylė kraujas.
    Atsimenu, kaip mama susigraudindavo, verkdavo palietus mano randą virš kairiojo antakio, o aš jį iki šiol nešioju kaip gimtąją nuodėmę, darosi liūdna, kai aplinkui girdžiu tik DUOK! DUOK! DUOK! Tam davei, tam davei, o mane nuskriaudei! Kaip neišmanėliai, kaip pienburniai draskome nelaisvės vargų iškamuotą savo Motiną Lietuvą. Negi tik tada pajusim sąžinės graužimą, kai Jos nebeteksim?
    Kartais atrodo, kad virš mūsų tvyro kažkokia ir racionali jėga - vienu metu galbūt siunčiama To, kurį garbinam, kitu metu net nepajuntam, jog esame gundomi jau kitokios jėgos. Kaip košmariškame sapne. Tad kaip čia mums viens kitą pažadinus, kad mes vėl pasijustume broliais? Kad mumyse vėl sualmėtų už visas brangenybes brangesnis vidinio džiaugsmo šaltinis.