Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Zbignev
BALCEVIČ

     Gimė 1946 07 27 Vilniaus rajone, Zaviasų kaime, lenkas. 1965 m. baigė Vilniaus pedagoginę mokyklą; 1972 m. - Vilniaus valstybinį universitetą, teisininkas.
    1965-1981 m. dirbo Vilniuje mokytoju, komjaunimo ir partijos komitetuose; 1981-1988 m. - Vilniaus m. vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju; 1988-1995 m. - laikraščio "Kurjer Wilenski" vyr. redaktoriumi.
    Nuo 1995 iki 1999 m.- nepriklausomas žurnalistas, daugelio straipsnių Lietuvos ir Lenkijos spaudoje nacionalinių santykių, tautinių mažumų klausimais autorius. Nuo 1999 m. dienraščio "Gazeta Wilenska" vyr. redaktorius.
      
    KIEKVIENA VALDŽIA
    TURI BŪTI PRIŽIŪRIMA
    
    Į 1990 m. Kovo 11-ąją Lietuvą atvedėme ne mes - Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatai, į ją atėjo pati tauta. Tai ji išrinko ir įgaliojo mus balsuoti už Nepriklausomybės atkūrimą.
    Nemanau, kad reikia dabar mus ypatingai išskirti iš visuomenės, tuo labiau apdovanoti žemės sklypais prestižinėse vietose. Tie signatarai, kurie juos gavo, jeigu nori išlaikyti garbingą vardą, turėtų paprasčiausia tų sklypų atsisakyti.
    Balsavę už Lietuvos nepriklausomybę mes siekėme sudaryti visiems krašto piliečiams vienodas galimybes naujoviškai gyventi atnaujintoje šalyje. Ir taip iš pradžių buvo.
    Savo darbą Aukščiausioje Taryboje-Atkuriamajame Seime prisimenu kaip vieną iš sunkiausių, bet tuo pačiu ir prasmingiausių laikotarpių mano gyvenime. Buvau Piliečių teisių ir tautinių mažumų komiteto pirmininko pavaduotoju, priklausiau lenkų frakcijai. Esu įsitikinęs, kad Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas per trumpą gyvavimo laikotarpį padarė daugiau klojant pamatus Lietuvos valstybingumui atkurti, plėtojant mūsų šalyje demokratiją, ginant tautinių mažumų teises, negu likusieji du seimai, kurie dirbo ištisas kadencijas.
    Deja, ir po dešimties nepriklausomybės metų žmonių gyvenimas ir toliau sunkėja. Valstybė neatlieka vienos iš pagrindinių konstitucinių funkcijų - reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų visos tautos gerovei, o ne grupiniams stambaus kapitalo bei nomenklatūros interesams. Nė viena vyriausybė, restruktūrizuodama pramonės įmones, iki šiol nepadarė nieko. Valstybei priklausančios gamyklos merdi. Už jų vartų atsidūrė tūkstančiai kvalifikuotų darbuotojų, kurie šiandien niekam nereikalingi. Ne vienas iš jų braižymo lentą ar stakles pakeitė į prekybą turguje. Nedarbas ir skurdas ypač palietė tuos gyventojus, kurie mūsų šalyje vadinami "kitataučiais". Būtent jie dirbo gamyklose. Šalies gyventojai skursta, vyriausybė praktiškai nemažina valdymo išlaidų, griebiasi vis naujų represinių priemonių, didina mokesčius. Kasdien keliamos kainos. Seimas neskelbia "žiaurios akcijos" prieš korumpuotus, ekonomiką žlugdančius, nesąžiningus valdininkus, kurie tapo privilegijuotu gyventojų sluoksniu mūsų visuomenėje. Didėja valdininkų arogancija. Ją ant savo kailio pajuto ne vienas Respublikos gyventojas, kuris ne pirmus metus nesėkmingai bando atkurti savo teisę į žemės lopinėlį ar kitą nekilnojamąjį turtą. Ypač sunku naudotis savo teisėmis tiems piliečiams, kurie iki šiol neišmoko valstybinės kalbos.
    Daugelio nesėkmių priežastis yra ta, kad jau aštuntus metus šalis yra valdoma bolševikiniais metodais. Valdančiosios daugumos, nepaisydamos kitų nuomonės, priiminėja vien sau mielus įstatymus buldozeriniu daugumos balsavimu.
    Lietuvos žmonėms įkyrėjo partinės rietenos Seime. Jie vienodai blogai vertina visų partijų atstovus, kurie nesugeba sutelkti bendras pastangas konstruktyviam darbui. Ypatinga atsakomybė už blogą Seimo darbą tenka deputatams, kurie jau dešimtus metus čia dirba ir daugelis iš jų pamiršo, kaip atrodo realus žmonių gyvenimas.
    Manau, kad visi užsibuvę politikai po dešimties metų buvimo ar tai pozicijoje, ar opozicijoje, turėtų jau pasitraukti iš Seimo ir leisti mūsų šalį valdyti jaunesniajai kartai. Kiekviena valdžia turi būti prižiūrima. Deja, to nebuvo ir iki šiol nėra Lietuvoje. Tauta pernelyg daug pasitikėjo savo išrinktaisiais, dauguma iš jų paprasčiausiai ją apgavo. Taip bus ir toliau, kol nesukursime pilietinės visuomenės. Tai svarbiausias visų mūsų uždavinys šiai dienai.
    Kartais mąstau, kaip pasielgtų Lietuvos žmonės dabar, atsidūrę panašioje į 1990 m. pradžią situacijoje? Tvirto atsakymo į šį klausimą, deja, nerandu. Žinau tik viena - nereikėjo mums-Aukščiausiosios Tarybos deputatams taip staiga ir greitai išsiskirstyti užleidžiant vietą tiems, kurie atvedė šalį į ekonomikos griūtį, o žmones - į neviltį. Dešimt metų valstybės istorijoje - tai visai nedaug. Mūsų kraštas nepatyrė per tą laikotarpį nei karo, nei kitos stichinės nelaimės. Tikiu Lietuvos žmonėmis ir neabejoju, kad būtent jie, o ne kas kitas išves mano šalį iš ekonominės bei moralinės krizės.