Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Donatas
MORKŪNAS

     Gimė 1957 04 17 Druskininkuose, tremtinių šeimoje. Mokėsi Druskininkų 1-oje vidurinėje mokykloje. 1980 metais baigė Vilniaus valstybinį universitetą, įgydamas istorijos ir visuomenės mokslų dėstytojo specialybę.
    1980-1989 metais dirbo Šiaulių pedagoginiame institute dėstytoju, vyr. dėstytoju. 1984-1987 metais studijavo Baltarusijos valstybinio universiteto aspirantūroje.
    Šiaulių pedagoginiame institute įsitraukė į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą. Sąjūdžio iniciatyva 1989 metų liepos mėnesį tapo LKP Šiaulių miesto komiteto antruoju sekretoriumi ir šias pareigas ėjo iki 1990 metų kovo. Tuo pat metu atstovaudamas LKP miesto organizacijai, dirbo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio miesto taryboje ir valdyboje.
    Sąjūdžio remiamas, išrinktas Aukščiausiosios Tarybos deputatu. 1991-1992 metais priklausė Lietuvos liberalų sąjungai ir Liberalų frakcijai Aukščiausiojoje Taryboje. 1992 metų vasarą iš Liberalų sąjungos ir frakcijos pasitraukė. Netrukus įstojo į Lietuvos socialdemokratų partiją.
    1992 metais Aukščiausiajai Tarybai nutraukus savo veiklą, tapo Lietuvos Respublikos Prezidento vyresniuoju referentu. 1994 metų rudenį, nusprendęs pasitraukti iš politinės veiklos, grįžo į Šiaulius.
    Dirba AB Šiaulių banko Zoknių filialo direktoriumi.
    Yra paskelbęs straipsnių politikos, žiniasklaidos, asmenybės ugdymo temomis.
    Vedęs. Žmona - žurnalistė. Sūnus - Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentas.
      
    Nemėgstu kalbėti apie praeitį, gyventi praeitimi.
    Taip, aš buvau Baltijos kely ir išgyvenau visą tą dvasios pakilimą, pakilusios tautos dvasią, kuri tvyrojo pakeliui ir tuo labiau ten, susiėmus rankomis.
    Bet šiandien per daug problemų, sunkumų, kad norėtųsi šventiškai, džiugiai tai prisiminti. Baltijos kelio grožis, jo aiškumas sunkiai dera prie šiandieninių miglų. Apie jas ir reikia kalbėti. Mane labiau jaudina, pavyzdžiui, tai, kad mūsų laisvės kelias pradėjo šiauliečius vesti iš Šiaulių, lietuvius - iš Lietuvos. Ir ne šiaip ko - pragyvenimo šaltinio, duonos kasdieninės ieškoti.
    Baltijos kelią reikia ne minėti, juo reikia eiti. Šiandien ir rytoj. Ir galvoti reikėtų apie tai, kodėl taip sunkiai mes juo einame, ką reikėtų daryti, kad eitumėme sparčiau.
    Laisvė yra ypatinga vertybė. Nepakanka ją iškovoti, vieną dieną įgyti. Pati ji nešviečia. Ji, kaip vertybė, turi būti nuolat patvirtinama, įrodoma kas dieną. Teisė į laisvę yra pareiga protingai ir sąžiningai tvarkyti kiekvienam savo ir mūsų visų gyvenimą.
    Jeigu mes to nesugebėsime, nepajėgsime, laisvė nublanks kaip vertybė, kol jos neprarasime kokiu nors būdu. Tada, žinoma, vėl jos norėsime, aukosimės…
    Baltijos kelio vertę nulemia šiandiena. Todėl Baltijos kelias man yra ne dešimties metų senumo įvykis, bet dabartis.
    
    Mintys minint Baltijos kelio 10-metį, publikuotos
    Šiaulių krašte 1999 m. rugpjūčio 24 d.