Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Kęstutis
GRINIUS

     Gimė 1956 m. rugpjūčio 10 d. Marijampolėje.
    Baigė Vilniaus pedagoginį institutą, įgijęs matematikos mokytojo specialybę. Baigęs institutą dirbo matematikos mokytoju Ukmergės rajono Šešuolių devynmetėje ir Ukmergės miesto 5-oje vidurinėje mokyklose, vėliau Ukmergės rajono Užugirio A.Sme-tonos devynmetės mokyklos direktoriumi. Vienas pirmųjų Ukmergėje aktyviai įsitraukė į Sąjūdžio veiklą. Nuo 1988 iki 1990 m. Ukmergės Sąjūdžio tarybos pirmininkas. 1990 m. Ukmergės 118 apygardoje išrinktas LR Aukščiausios Tarybos deputatu. Buvo AT savivaldybių komisijos, vėliau - Biudžeto komisijos, Baltijos asamblėjos komunikacijų reikalų komiteto narys. Nuo 1991 m. rugpjūčio mėn. - Vyriausybinės komisijos dėl LKP (TSKP) turto paėmimo pirmininkas. Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos savanoris.
    Tautos pažangos partijos steigėjas bei valdybos narys.
    Nuo 1992 m. spalio iki 1994 m. liepos mėn. - bedarbis.
    Nuo 1994 m. liepos iki 1997 m. balandžio mėn. - Valstybinės įmonės gen.direktorius.
    Nuo 1997 m. balandžio mėn - bedarbis.
    Pomėgiai: grybavimas, žvejyba, sportas.
     Žmona Rita mokytoja. Dukra Lina ir sūnus Gediminas yra studentai.
      
    Daugelis mano kolegų išnagrinėjo ir atsakė į klausimus, kurie buvo aktualūs šį Valstybės gyvavimo laikotarpį.Kelios mano mintys nepakeistų tą Lietuvos mozaiką, kuri išryškės skaitant šią knygą. Todėl noriu prisiminti tuos žmones, kurių darbai mane atvedė į Kovo 11-ąją. Iš anksto atsiprašau tų bendražygių, kurių nepaminėsiu. Bet geriau tiek, negu nieko.
    1988 m. rugsėjo mėn. 26 d. į mokyklą paskambino A.Žilėnas ir pakvietė į susitikimą rajoniniuose Kultūros rūmuose. Susitikimą organizavo tuometiniai Kultūros fondo aktyvistai: A.Žilėnas, E.Vaitkienė, J.Zareckas, V.Česnaitis, R.Klyvis. Būtent, jų iniciatyva aš buvau pakviestas į pirmą Sąjūdžio susirinkimą. Šie žmonės vėliau ir buvo tas branduolys, apie kurį sukosi Sąjūdžio veikla. Veiklos režisierius buvo šviesios atminties politinis kalinys V.Laugalys. Jis tarytum tėvas vedė mus kovos labirintais. Kur reikia mokydavo, kur reikia bardavo ar patardavo. Taip pat politinis kalinys St.Žižys sugebėdavo rasti atramos taškų pačiuose nuošaliausiuose rajono kampeliuose. Be to, jis buvo ir Politinių kalinių tarybos pirmininkas. Biologijos mokytojas G.Švitra visą savo veiklą skyrė ekologijai. Tai žmogus idealistas, nuveikęs didelius darbus. Liūdna, kad šiandieninėje politikoje tokių žmonių mažai. Didžiulį darbą nudirbo V.Krištaponis, kuris platino visą Sąjūdžio leidžiamą spaudą. Daug dirbo tuometinis Ukmergės Sąjūdžio tarybos pirmininko pavaduotojas K.Motiejūnas, Ukmergės Sąjūdžio leidinio "Aistuva" redaktorius P.Skuodis, Sąjūdžio seimo narys G.Stankaitis, kun. V.Aukštakalnis, gydytoja L.Karalienė, inžinierius J.Daunys, kurio jėgų ir entuziazmo dėka buvo atstatytas Nepriklausomybės paminklas, mokytojai A.Piešina, S.Skiudulas, Z.Stunžėnienė. S.Skiudulas vėliau tapo Ukmergės Sąjūdžio pirmininku, o sausio 13 d. įvykių metu buvo žiauriai sumuštas sovietų desantininkų. Kur dar 43 skyrių įgaliotiniai ir eiliniai žmonės, kasdien besisiūlantys padėti? Ir taip, manau, kiekviename Lietuvos miestelyje, kaimelyje. Tačiau šiandien savęs paklauskime: kodėl jie liko užmiršti? Kodėl net rajoniniuose spaudos leidiniuose tiek mažai apie juos rašoma? Kiek duomenų surinkta rajoniniuose kraštotyros muziejuose? Kodėl jie nekviečiami į Lietuvos valstybines šventes tuose miesteliuose kur gyvena? Kas dėl to kaltas? Aš pradedu nuo savęs ir gyvenu viltimi, kad ateityje bus geriau.