Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Alfonsas
ŽALYS

     Gimiau 1929 m. spalio 5 d. Šiaulių apskrityje, Padubysio valsčiuje, Raizgių kaime.
    Mokiausi Šiauliuose, Telšiuose, Lyduvėnuose, Šiluvoje, Radviliškyje.
    1950-1953 metais tarnavau sovietų armijoje.
    1953-1957 metais darbas Tytuvėnų rajono laikraščio redakcijoje, komjaunimo komitete. Po to Vilniaus aukštoji partinė mokykla, po kurios atvykau į Klaipėdą, LKP miesto komitetą.
    1969 metų kovo mėnesį buvau išrinktas Klaipėdos miesto tarybos Vykdomojo komiteto pirmininku. Dirbdamas baigiau Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą.
    1990-1992 metais Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas, Savivaldybių reikalų komisijos pirmininko pavaduotojas.
    1993-1999 metais Klaipėdos miesto savivaldybės vyr. specialistas, Miesto tarybos narys, M.Mažvydo paminklo organizacinio komiteto pirmininkas, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus konsultantas.
    Man suteikti Klaipėdos miesto Garbės piliečio, Klaipėdos universiteto Garbės daktaro vardai.
      
    TIKĖKIME
    
    Didžiuojuosi, kad man teko didelė garbė būti klaipėdiečių išrinktu, Sąjūdžio remiamu Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatu, pasirašyti Kovo 11-osios aktą ir kartu su Lietuvos žmonėmis nueiti sunkų ir labai pavojingą Nepriklausomybės atkūrimo kelią.
    Giliai įsitikinęs, kad Sąjūdžio deputatai tuomet pasirinko vienintelį teisingą sprendimą - tuoj pat po rinkimų skelbti valstybingumo atkūrimą. Bet koks delsimas būtų buvęs pražūtingas mums ir palankus Maskvai. Ji juk turėjo didžiulį patyrimą kaip sukurti "Liaudies gynimo", "Nacionalinio gelbėjimo" ir kitokius komitetus, kaip pamokyti deputatus "savo noru" atsisakyti įgaliojimų.
    Nueinantis XX amžius pasiliks žmonijos istorijoje ir dėl to, kad jame iškilo ir žlugo komunizmas kaip visuomeninė santvarka, kaip ideologija. Taip, komunistai negynė ginklu savo tikėjimo, kuris iš esmės skelbė geras, viltingas nuostatas, žadėjo šviesią ateitį.
    Tačiau kuo toliau, tuo labiau supratome, kad dėl beviltiško atsilikimo ne mūsų žmonės kalti, o pati sistema, neigianti rinkos ekonomiką, krikščioniškąją moralę, skelbianti internacionalizmą, vedantį prie nutautėjimo bedugnės.
    Toks supratimas reiškė, kad mums visiems svarbiausia savo Tauta, savo Valstybė, o ne partiniai interesai. Taip teigdamas noriu tiesiai pasakyti, kad didysis tikslas - Laisvė pasiektas tik todėl, kad lemtingu metu buvome vieningi, viskam pasiryžę.
    Niekada nepamiršiu tos baisios nakties, kai Aukščiausioje Taryboje laukėme artėjančių sovietinių tankų atakos, turėdami vienintelį apsiginklavimą - dujokaukes. Tada mačiau jaunus vyrus - mirtininkus, po kunigo palaiminimo ir išpažinties pasirengusius sutikti likimą su metaliniais strypais rankose, o apatiniame rūmų aukšte budėjo darbui susikaupę chirurgai ir medicinos seserys.
    Tada mums visiems, taip - visiems, laisvės idealai buvo brangesni už baimę atsidurti kalėjimuose, tremtyje, tapti invalidais. Tai ne skambios frazės, o tų tragiškų ir didvyriškų įvykių realija.
    Nepriklausomybė greitai, kaip buvo laukta, neatnešė ženklaus geresnio ir padoresnio gyvenimo. Vis daugiau matome kritikuojančių, nusivylusių. Dėl to negalime Nepriklausomybės kaltinti. Ne. Juk patys įsitikinome, kokia ilga ir sudėtinga yra viso ūkio ir ne tik jo pertvarka. Kas be ko, rimtų klaidų taip pat neišvengta, bet ne jos nusprendžia nuveiktų darbų ir pasikeitimų mastus bei svarbą.
    1990 metų spalio 5 d. Aukščiausios Tarybos posėdyje pristačiau nutarimo projektą "Dėl Klaipėdos Universiteto", kurį deputatai priėmė vienbalsiai. Ilgametė ir išties sunki veikla rengiant sąlygas aukštojo mokslo vystymui davė rezultatą - Klaipėda tapo universitetiniu miestu. Prasidėjo naujas etapas ilgaamžėje uostamiesčio istorijoje.
    Atgimimas skelbė klaipėdiečiams ir kitas gražias, prasmingas įkurtuves: galėjome vėl lankytis restauruotame Dramos teatre. Kiek anksčiau į Teatro aikštę sugrįžo Simono Dacho "Toravos Anikė", kaip meilės ir santarvės, grožio simbolis. Sulaukėme įspūdingos Muzikinio teatro atidarymo šventės, pasirūpinta miesto bibliotekos statyba.
    1997 metų rugsėjo 1 dieną Klaipėdoje, Lietuvininkų aikštėje, atidengėme paminklą Martynui Mažvydui. Gražioje aikštėje taip pat atsirado simbolinė "mokyklėlė", prigijo ąžuoliukas. Martynas Mažvydas, visa tai pamatęs, turbūt pasakytų: tai didieji Išminties, Stiprybės ir Vilties simboliai. Tai, ko labiausiai ir reikia mūsų Lietuvai. Tikėkime!