Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Bronislavas Juozas
KUZMICKAS

     Gimė 1935 m. lapkričio 10 d. Šilavoto valsčiaus, Marijampolės apskrities, Juodaraisčio kaime, ūkininko šeimoje. Tėvai turėjo 11 ha žemės.
    Pradėjęs mokytis Prienų gimnazijoje, vidurinį mokslą baigė Kauno 14-oje vidurinėje mokykloje. 1960 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetą. 1963-1966 m. mokėsi aspirantūroje Mokslų Akademijos Filosofijos institute Maskvoje.
    1966 m. įgijo filosofijos kandidato (dabar daktaro), 1984 m. - daktaro (dabar habil. daktaro) atitinkamus mokslinius laipsnius, docento, profesoriaus vardus. 1966-1973 m. dėstė filosofiją Vilniaus inžineriniame statybos institute, 1973-1990 m., 1992 - 1996 m. vyresnysis mokslinis bendradarbis, skyriaus vedėjas Lietuvos Mokslų Akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės institute. 1993-1996 m. dabartinio Filosofijos skyriaus vedėjas.1995-1996 m. dėstė filosofiją Klaipėdos universitete.
    Mokslinio darbo tikslais buvo išvykęs į Lenkiją, Prancūziją, Italiją, JAV. Mokslinėje srityje daugiausiai dėmesio skyrė filosofijos istorijos, ypač šiuolaikinės katalikiškosios filosofijos tyrimams. Parašė knygas: "Šiuolaikinė katalikiškoji filosofija" (1976), "Modernizmas šiuolaikinėje katalikybėje"(1976), "Filosofijos katalikiškojo modernizmo koncepcijos" (rusų k.,1982). Buvo daugiatomės "Filosofijos istorijos chrestomatijos" leidinių serijos "Filosofijos istorijos barai" vienas autorių.
    Nemažai dėmesio skyrė etikos, estetikos problemoms, parašė knygas "Žmogus ir idealai" (1975), "Laimė" (1983), sudarė XX amžiaus užsienio etikos antologiją "Gėrio kontūrai (1989), "XX amžiaus estetikos antologiją "Grožio kontūrai" (1981). Atgimimo laikotarpiu ir vėliau B.Kuzmickas gilinosi į lietuvių tautinės savimonės klausimus, parašė knygas "Tautos kultūros savimonė"(1989), "Šiuolaikinė lietuvių tautinė savimonė" (1995 m., bendraautorė Lina Astra).
    Išspausdino apie 200 mokslinių ir publicistinių straipsnių kultūros, etikos, politikos klausimais. Buvo užmezgęs ryšį su pogrindinu judėjimu, Juozo Bočio, Prano Vytėno ir kitokiais slapyvardžiais spausdino straipsnius išeivijos lietuvių spaudoje ("Aidai", "Tėviškės žiburiai" ir kt.), pogrindžio leidiniuose.
    Atgimimo laikotarpiu buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio seimo tarybos narys, vienas Lietuvos mokslininkų Sąjungos kūrėjų, 1989-1993 m. Sąjungos pirmininkas, diskusijų klubo "Tauta ir istorija" narys.
    Buvo TSKP, LKP narys.
    1990 m. išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą - Atkuriamąjį Seimą, buvo Pirmininko pavaduotojas. Tragiškų 1991 m. sausio įvykių dienomis Lietuvos interesams atstovavo Švedijos, Danijos, Austrijos, JAV, Kanados parlamentuose ir vyriausybių institucijose.
    Nuo 1991 m. yra tarptautinio Rytų-Vakarų parlamentinės praktikos projekto valdybos narys.
    1996 m. Gargždų rinkimų apygardoje Nr. 35 išrinktas į LR Seimą, dirba Užsienio reikalų komitete, yra LR Seimo delegacijų Europos Tarybos Parlamentinėje asamblėjoje ir Vakarų Europos Sąjungos asamblėjos vadovas.
    Nuo 1994 m. TS(LK) narys.
    Vedęs, žmona Leonarda yra Vilniaus universiteto docentė. Turi tris dukteris.
      
    KATALIKYBĖ IR INTELIGENTIJA
    ŠIUOLAIKINĖJE LIETUVOJE
    
    Savo profesinio darbo srityje inteligentija labiau negu kitų socialinų sluoksnių žmonės yra susijusi su oficialiąja ideologija ir biurokratija, valdžios aparatu, administracija, nuo kurios daugiau priklauso. Galima tvirtinti, kad inteligentija Tarybų Lietuvoje (skirtingų profesijų - savaip) yra labiausiai prie režimo pririštas, sociališkai mažiausiai savarankiškas gyventojų sluoksnis. Dėl to inteligentai labiau negu kitų sluoksnių žmonės yra tiesiog priversti veidmainiauti, slėpti, maskuoti savo tikruosius įsitikinimus, juos reikšti tik siauroje privataus gyvenimo srityje. Priešingu atveju gresia darbo praradimas, o tai dažniausiai atima galimybę iš viso dirbti pagal savo profesiją. O tai, atsižvelgiant į ekonominius gyvenimo sunkumus, nėra mažareikšmis dalykas. Dėl to mokytojui ar aukštosios mokyklos dėstytojui darbo praradimas yra kur kas skaudesnis, netgi tragiškesnis, negu, pavyzdžiui, darbininkui. Be to, vidutinioji inteligentija yra mažiausiai apmokamas, neturtingiausias gyventojų sluoksnis, turintis mažiausiai nelegalių pajamų, beveik neprieinantis prie materialinių gėrybių ir negalįs jų vogti.
    Dėl šių priežasčių vidutinioji mūsų inteligentija (mokytojai, dėstytojai, mokslo ir kultūros darbuotojai ir pan.), kuri gyvena tik iš darbo atlyginimo ir vos suduria galą su galu, yra "tylioji", "paskutinioji", tiksliau, priversta tokia būti mūsų visuomenės dalis. Bet tai ne visada reiškia, kad ši inteligentų dalis tikrai būtų abejinga kultūrai, tuo labiau, kad ji pilnai priimtų tarybinį režimą. Prisitaikoma daugiausia tik išoriškai. Vidutinis inteligentas yra savotiškas "masės žmogus", valstybės tarnautojas, - jis maždaug laiku ateina į darbą, pasyviai atsėdi susirinkimuose, kantriai atstovi eilėse prie pomidorų ir tualetinio popieriaus, nes yra priverstas taip daryti, kad galėtų išmaitinti vaikus, o dažnai tik į senatvę gauti valdišką ankštą butą. Jis negali drąsiai eiti į bažnyčią arba reikšti savo politinius įsitikinimus, nes tuo pretekstu jį išmes iš eilės butui gauti, darys kliūčių jo sūnui ar dukrai įstoti į institutą ir pan. (čia dar palyginti švelnios valdžios sankcijos). Darbininkas ar kolūkietis šiuo atžvilgiu yra savarankiškesnis, jį mažiau ideologiškai kontroliuoja, nors nemažai išnaudoja.
    Tačiau paskutiniu metu aiškėja, kad ši inteligentų dalis darosi vis reikšmingesnė išlaikant tautinę sąmonę, ypač dorovingumą, netiesiogiai ir religingumą, kaip esminius tautinės sąmonės elementus. Atrodo, kad šiuo požiūriu vidutinė inteligentija atsistoja šalia valstietijos, tradicinės lietuviško tautiškumo ir religijos saugotojos, o kai kuo pradeda valstietiją pralenkti.
    
    Juozo Bočio slapyvardžiu pasirašyto
     B. Kuzmicko straipsnio, spausdinto
     išeivijos spaudoje, ištrauka