Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Algirdas Mykolas
BRAZAUSKAS

     Gimė 1932 m. Rokiškyje, tarnautojų šeimoje. 1951 m. baigė Kaišiadorių vidurinę mokyklą ir įstojo į Kauno politechnikos institutą, kurį baigė 1956 m., įgydamas inžinieriaus hidrotechniko specialybę.
    1965 m., sukaupęs darbo statybinėse organizacijose patirties, buvo paskirtas statybinių medžiagų pramonės ministru. 1967 m. pradėjo dirbti Valstybės planavimo komiteto pirmininko pirmuoju pavaduotoju. 1974 m. jam suteiktas ekonomikos mokslų daktaro laipsnis.
    1988 m. vykstant Lietuvos tautiniam atgimimui, A.Brazauskas buvo išrinktas Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmuoju sekretoriumi. Jo kandidatūrą į šį postą palaikiusi Lietuvos komunistų partija A.Brazausko vadovaujama 1989 m. atsiskyrė nuo Sovietų sąjungos komunistų partijos. 1990 m. gruodžio mėnesį įvykusiame Lietuvos demokratinės darbo partijos steigiamajame suvažiavime buvo išrinktas jos pirmininku ir tapo didžiausios Lietuvos politinės partijos vadovu.
    1990 m. išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nariu A.Brazauskas tapo 1990 m. kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataru.
    1992 m. spalio mėn. išrinktas Lietuvos seimo nariu, o Seime - jo Pirmininku, taip pat nuo 1992 m. lapkričio 25 d. pradėjo laikinai eiti Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas.
    1993 m. vasario 14 d. tiesioginių visuotinių rinkimų metu penkeriems metams išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu. Kaip reikalauja Lietuvos Konstitucija, A.Brazauskas sustabdė savo veiklą LDDP.
    1993 m. vasario 25 d. įvyko Prezidento inauguracija. 1998 m. vasario 26 d. Prezidentas Algirdas Brazauskas baigė savo kadenciją. Kelti savo kandidatūrą antrajai kadencijai atsisakė.
      
    Prieš dešimt metų pergyvenome neužmirštamas dienas. Jau 1988 metų viduryje prasidėjęs tautinis atgimimas apėmė visą mūsų visuomenės gyvenimą. Toks buvo mano likimas, kad tais laikais dirbau tuometinės tarybinės valdžios aukštose pareigose - LKP CK sekretoriumi ekonomikos klausimams.
    Pirmieji mitingai 1988 m. vasarą, pirmasis Sąjūdžio suvažiavimas tų metų spalio mėnesį įtraukė mane į politinių įvykių sūkurį. Nors palaikius Sąjūdžiui buvau išrinktas I-uoju LKP sekretoriumi, atstovavau aukščiausiu lygiu tuometinei valdžiai, tačiau visais būdais ieškojau galimybių bendrauti su išryškėjusiomis politinėmis ir tautinėmis jėgomis, suprasti tautos nuotaikas ir siekius.
    Visi 1989 metai buvo audringi ir reikšmingi. Vadinčiau juos parengiamaisiais prieš nepriklausomybės atstatymą. Sąjūdžio organizuojami renginiai - mitingai, Baltijos kelias, mūsų delegacijos aktyvus dalyvavimas TSRS liaudies deputatų I-ajame suvažiavime - visa tai klojo tvirtus pagrindus lemtingam sprendimui.
    Tuometinė, dar tarybinė Aukščiausioji Taryba, kurios Prezidiumo nariu, o vėliau ir Prezidiumo pirmininku buvau, priėmė radikalius sprendimus, atstatydama ir oficialiai įteisindama Lietuvos himną, trispalvę vėliavą, paskelbė lietuvių kalbą valstybine, priėmė racionalų Pilietybės įstatymą, paskelbė niekiniais Molotovo-Ribentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus.
    Rinkimai į naująją Aukščiausiąją Tarybą 1990 m. vasario mėn. vyko entuziastingai palaikant naująsias politines jėgas, naujus žmones. Anksčiau buvusių valdžioje į ją pateko labai nedaug. Tačiau keletas žmonių, taip pat ir aš, buvome išrinkti.
    Jau pirmieji Aukščiausiosios Tarybos posėdžiai buvo pašvęsti nepriklausomybės atstatymo reikalui. Ir štai kovo 11-oji, istorinė Lietuvai diena. Lietuva - Nepriklausoma valstybė. Pasirašytas Nepriklausomybės atstatymo aktas. Neabejodamas pasirašiau šį istorinį dokumentą.
    Prasidėjo Aukščiausiosios Tarybos ir kitų valdžios institucijų formavimas. Jau išrinktas Aukščiausiosios Tarybos pirmininku V.Landsbergis pasiūlė man pirmininko pavaduotojo pareigas. Supratau, kad tai lyg ir duoklė praeičiai, kad daug kas nesuprastų, jei būčiau visai nušalintas. Maniau, kad galiu būti naudingesnis dirbdamas Vyriausybėje. Ūkinė-ekonominė veikla man buvo įprasta, turėjau ilgalaikę praktiką ir todėl neprieštaravau, kai buvo pasiūlytos vicepremjero pareigos.
    Pirmoji Vyriausybė, vadovaujama premjerės Kazimieros Prunskienės, iškart susidūrė su daugeliu problemų. Politinė nepriklausomybė buvo, bet ūkinė-finansinė privalėjo artimiausiu laiku būti įgyvendinta. Todėl aktyviai dalyvauti lygia greta ir Aukščiausiosios Tarybos veikloje buvo beveik neįmanoma. Daugiausiai kontaktų su Aukščiausiosios Tarybos vadovybe būdavo tradicinių kas savaitinių susitikimų metu, kai reikėjo aiškinti arba aiškintis, kodėl priimami vieni ar kiti sprendimai.
    Ekonominė blokada įvesta Lietuvai nuo1990 m. balandžio vidurio, pačios Tarybų Sąjungos griuvimas pareikalavo mūsų pastangų išsilaikyti. Nemažai krūvio teko man asmeniškai, nes Vyriausybėje atsakiau už viso ūkio veiklą, aprūpinimą žaliava ir energetiniais ištekliais.
    Jau kitų, 1991 m. sausio mėn. pirmoji Vyriausybė buvo priversta atsistatydinti dėl daugelio, pirmiausia politinių priežasčių. Taigi nuo sausio pradžios iki 1992 m. spalio mėnesio buvau LDDP frakcijos Parlamente pirmininku ir atstovavau opozocijai. Buvo sunkūs metai opozicijai ir man asmeniškai. Bandyta susidoroti intensyviai ieškant nesamų įkalčių ir norint suformuoti baudžiamąją bylą. Tačiau tų įkalčių nesuradus mėginta teismine tvarka atimti įsigytą pagal veikiančius įstatymus butą. Ir čia nepasisekė.
    Šiandieną vertindamas esamą politinę, ekonominę ir socialinę mūsų šalies padėtį, negaliu labai pasidžiaugti. Tikėjausi, kad gyvensime daug geriau. Ir tikiu, kad ateityje taip bus.
    Neužmirškime, kad viskas priklauso nuo mūsų: partijų, vadovų, kuriuos išrenka žmonės, nuo atsakomybės prieš tautą, nuo santykių tarp valdžios ir visuomenės. Tik aktyvus žmonių dalyvavimas valstybės reikaluose per rinkimų sistemą, tik jų domėjimasis šalies interesais yra tas pagrindas, kuris garantuos valstybės ir jos žmonių laimingą, pasiturintį gyvenimą.