Nuotrauka

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Kazimieras
MOTIEKA

     Gimė 1929 11 12 Kaune.
    Žmona Marija - pedagogė, vaikai - Saulius Kondrotas, Vidas Motieka.
    1936-1937 m. mokėsi Aukštosios Panemunės pradinėje mokykloje, 1937-1938 m. - Ukmergės pradinėje mokykloje, 1938-1940 m. - Kauno Jėzuitų pradinėje mokykloje, 1940-1941 m. - Vilniaus 1-ojoje berniukų gimnazijoje, 1948-1949 m. - Vilniaus suaugusiųjų gimnazijoje, 1949-1950 m. studijavo Vilniaus universiteto Teisės fakultete, 1950-1951 m. - Leningrado valstybiniame universitete, 1951-1954 m. - Vilniaus universitete.
    1954-1996 m. - LTSR prokuratūros prokuroras, ypatingai svarbių bylų skyriaus tardytojas, Tardymo skyriaus viršininkas.
    1960-1961 m. - Vilniaus m. Lenino rajono prokuroras, nuo 1961 m. - Lietuvos advokatūros advokatas.
    Sportinio šaudymo meistras. TSRS liaudies deputatų II suvažiavimo (1989) dalyvis, kalboje, pasakytoje Kremliaus suvažiavimų salėje, pirmą kartą per visą 50 metų tarybinės okupacijos laikotarpį oficialiai pareikalavo grąžinti Lietuvos valstybės nepriklausomybę. Pagal 1988 m. gruodžio 11 d. padarytą pranešimą Lietuvos sportinės visuomenės susirinkime atstatė LTOK.
      
    Mes, SSSR Baltijos šalių parlamentinės grupės liaudies deputatai, laikome savo pareiga dar kartą išdėstyti savo nuomonę dėl siūlomo SSSR konstitucinės priežiūros komiteto, o tuo pačiu dėl numatyto konstitucinės priežiūros SSSR įstatymo. Ir įstatymas, ir komitetas palies asmenines ir suverenias respublikų teises, suteiks galimybę ne respublikoje esančioms institucijoms panaikinti jų įstatymus, tame tarpe bet kurios respublikos Pagrindinio įstatymo straipsnius. Mes neturime įgaliojimų atsisakyti respublikų valstybinio suvereniteto, kaip teisės atimti jį iš kitų respublikų deputatų.
    Mes atkreipiame Suvažiavimo dėmesį į tai, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos įtraukimai į SSSR neturi tarptautinio teisinio pagrindo, todėl konstitucinė priežiūra ir reikalavimai, kad SSSR įstatymai turėtų viršenybę šiose respublikose prieštarauja šių respublikų tautų apsisprendimo principui.
    Mes tuo pačiu patvirtiname, kad bet kuris galimas suvažiavimo sprendimas dėl minėto įstatymo ir komiteto, yra neteisėtas ir nepagrįstas.
    Visa Sovietų Sąjungos visuomeninio politinio vystymosi eiga šiuo metu (tai jau mano kalba), rodo, kad sąjunga stovi ant didelių permainų slenksčio, tačiau niekaip nedrįsta peržengti šį slenkstį. Šiam žingsniui trukdo ne tiek objektyvios, kiek subjektyvios priežastys. Tokia subjektyvia priežastimi grasina mums siūloma konstitucinė priežiūra. Ji atims iš sąjunginių respublikų paskutinius savarankiškumo likučius kuriant įstatymus, atims iš respublikos tautų teisę dalyvauti tokiame ekonominiame, socialiniame-kultūriniame ir politiniame vystymesi, kuriame gali būti įgyvendintos visos žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės, tautos pasirinkimo ir visiško suvereniteto teisė.
    Šioje vietoje reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad aukščiau paminėtos tautų teisės stipriai įtvirtintos Teisės į vystymąsi deklaracijos 1 straipsnyje. Sovietų Sąjunga balsavo už šių teisių tautoms įtvirtinimą. Ši nuostata įtvirtinta Suvienytųjų Nacijų Organizacijos Generalinės Asamblėjos 1988 m. gruodžio 4 dienos rezoliucijoje 41/128. Sovietų Sąjunga visam pasauliui pripažino kiekvienos tautos vystymosi taką, todėl ne jos kompetencijoje spręsti, kokius įstatymus ir kokioje respublikoje tautos privalo priimti, o kokių nepriimti. Jokie žandarai priežiūros pavidalu (šiame kontekste) čia nereikalingi. Be to, Lietuva, kaip viena iš Baltijos valstybių, 1940 metais, po sovietų karinio įsiveržimo, buvo prievarta įtraukta į Sovietų Sąjungos sudėtį. Lietuvių tauta, kaip ir mes, čia esantys jos atstovai, antrajame liaudies deputatų suvažiavime, pertvarkymą supranta kaip viešumą, prisipažįstant apie įvykdytus nusikaltimus, bet ir kaip šių nusikaltimų likvidavimo procesą. Komunistų partijos ir Sovietų Sąjungos vadas Josifas Stalinas ir jo klika savo teroru išnaikino lietuvių tautos procentiniu santykiu daugiau negu Antrojo pasaulinio karo metais žuvo Sovietų Sąjungos gyventojų ir kariuomenės. Tačiau nei Stalino vykdytas teroras, nei po karo vykęs karas už laisvę ir nepriklausomybę, kuris vyko pas mus iki 1953 metų, nei masiniai areštai ir ištrėmimai į tolimiausias Sovietų Sąjungos vietoves, nesunaikino lietuvių ir kitų Baltijos tautų. Žuvo daugybė žmonių, bet tauta išgyveno, gyvena ir naujomis sąlygomis tęsia kovą už savo Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę.
    Todėl tauta turi teisę reikalauti, kad Sovietų Sąjunga, kurios jėgomis iš Lietuvos buvo atimta nepriklausomybė, kurią pripažino Vladimiras Iljičius Leninas ir jo vyriausybė (jeigu Sąjunga tikrai persitvarko ir atsiriboja nuo stalinistinių nusikaltimų), pirmiausia pati turi parodyti gerą valią ir imtis labiausiai neatidėliojamų priemonių šiam besitęsiančiam stalinistiniam įtraukimo į SSSR sudėtį, bet nusikaltimui ir likviduoti jo pasekmes. Kaip deputatas, Lietuvos rinkėjų vardu noriu pasakyti, kad naujos Sovietų valstybės sukūrimas, kurio siekia persitvarkymas, neįmanomas, jeigu tokios valstybės pamatai bus statomi ant neteisėto pagrindo. Todėl aš, kaip Lietuvos rinkėjų įgaliotas asmuo, kviečiu SSSR vyriausybę artimiausiu laiku pradėti oficialias derybas su Lietuvos įgaliotaisiais atstovais dėl stalinizmo nusikaltimų likvidavimo ir Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo. Kadangi šis klausimas tampriai susijęs su tarptautine teise ir Europos namų statyba, šios derybos turi vykti dalyvaujant Europos ir kitų valstybių, kurių didžioji dauguma nepripažino de jure Baltijos valstybių įtraukimo į SSSR sudėtį, bei tarptautinių organizacijų atstovams. Jūsų žiniai pranešu,kad Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba vienuoliktojo šaukimo penkioliktoje sesijoje sudarė komisiją Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo planui parengti.
    Visiškai pritardamas Baltijos parlamentinės grupės ir lietuvos deputatų pareiškimui, pranešu Suvažiavimui, kad liaudies deputatai iš Lietuvos, kaip ir dauguma deputatų iš Estijos bei Latvijos, nedalyvaus nagrinėjant konstitucinės priežiūros SSSR įstatymo projektą. Nei Lietuvos atstovas, nei joks kitas Lietuvos pilietis nedalyvaus SSSR konstitucinės priežiūros komiteto veikloje. Šį pareiškimą aš prašau įrašyti į SSSR liaudies deputatų antrojo suvažiavimo protokolą.
    Suvažiavimo tarybai taip pat perduosiu Baltijos parlamentinės grupės 1989 metų pareiškimą ir liaudies deputatų iš Lietuvos 1989 metų gruodžio 12 dienos pareiškimą, paskelbti juos, kaip oficialius suvažiavimo dokumentus. Pridedu visos mano kalbos tekstą.
    
    II-as TSRS liaudies deputatų suvažiavimas,
    1989 m. gruodžio 22 d.