Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras

Česlovas Vytautas
STANKEVIČIUS

     Gimė 1937 m. vasario 27 d. Vilkaviškio apskrities Šeštinių kaime.
    1956 m. baigė Kauno politechnikumą ir įgijo statybos techniko kvalifikaciją. 1965 m. baigė Kauno politechnikos instituto Statybos fakultetą, įgijo pramoninės ir civilinės statybos inžinieriaus kvalifikaciją.
    1956-1959 m. atliko privalomąją karo tarnybą SSRS kariuomenėje.
    1959-1974 m. dirbo Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filiale: grupės vadovu, vadovaujančiu konstruktoriumi, vyriausiuoju specialistu konstruktoriumi, techninio skyriaus viršininku.
    1974-1990 m. Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filialo (vėliau Kauno miestų statybos projektavimo instituto) vyriausiasis inžinierius.
    1974 m. įstojo į komunistų partiją.
    1988 m. įsijungė į Sąjūdžio veiklą, buvo išrinktas Sąjūdžio Kauno tarybos pirmininku ir Sąjūdžio seimo nariu.
    1989 m. II-ame ketvirtyje pasitraukė iš komunistų partijos.
    1990 m. vasario 24 d. išrinktas LR Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nariu. Dalyvavo rengiant Kovo 11-osios dokumentus.
    1990-1992 m. LR Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko pavaduotojas.
    1990-1991 m. Valstybinės derybų su Sovietų Sąjunga delegacijos narys.
    1990-1992 m. Lietuvos valstybinės delegacijos Baltijos Taryboje nuolatinis narys.
    1991-1992 m. Lietuvos parlamentinės delegacijos Šiaurės Atlanto asamblėjoje vadovas.
    1991-1992 m. Lietuvos valstybinės derybų su Rusija delegacijos vadovas. Vadovavo deryboms dėl Lietuvos ir Rusijos valstybinių santykių pagrindų sutarties ir deryboms dėl okupacinės kariuomenės išvedimo.
    Nuo 1992 m. Nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius.
    1992-1993 m. Specialiųjų misijų ambasadorius Užsienio reikalų ministerijoje.
    1993-1996 m. Krikščionių demokratų frakcijos Seime patarėjas.
    1994-1996 m. Nacionalinių saugumo pagrindų įstatymo rengimo parlamentinės grupės narys.
    Nuo 1996 m. Seimo narys, Krikščionių demokratų frakcijos Seime, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys.
    Nuo 1996 m. gruodžio 10 d. Krašto apsaugos ministras. Į Vyriausybę deleguotas Lietuvos krikščionių demokratų partijos.
    Žmona Jadvyga Stankevičienė, du suaugę sūnūs, keturios anūkės ir du anūkai.
      
    ĮAMŽINTOS DATOS VEDINI…
    
    …Kur ir kokį kelio galą mes jau nukeliavome?
    Kasmet Kovo 11-ąją iš vis tolimesnio istorinio atstumo žvelgdami į lemtinguosius 1990-uosius ir Lietuvos nueitą kelią, galime dėkoti Dievui, kad siekiant nepriklausomybės pavyko išvengti lemtingų klaidų. O tada niekas iš anksto negalėjo pasakyti, kaip išsispręs "persitvarkančios" imperijos, besistengiančios žūtbūt primesti Lietuvai naujus priklausomybės pančius, ir iš jos priespaudos besivaduojančios lietuvių tautos tikslų sankirta. Laimėjęs laisvus rinkimus Sąjūdis nebuvo apsaugotas nei nuo tiesioginių imperijos pinklių, nei nuo savų klaidintojų.
    Vis menu Algirdo Saudargo žodžius, pasakytus 1994 metais Seime minint Nepriklausomybės atkūrimo dieną, kad Kovo 11-osios galėjo ir nebūti, kad jos sprendimai galėjo būti kitokie, galėjo būti priimti vėliau ar net visai atšaukti. Ir iš tikrųjų - galėjo būti visaip. Antai, tuomet savo dienas bebaigianti okupacinė Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba paskubėjo paspęsti spąstus nepriklausomybei, savo 1990 metų vasario 7 dieną priimtu nutarimu numatydama "pasiūlyti Sovietų Sąjungai pradėti dvišales derybas dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo". Tai reiškė, kad nepriklausomybę numatyta padaryti derybų objektu. Tokios derybos būtų turėję jau teisėtu būdu nuvesti Lietuvą į vadinamąją atnaujintą SSRS, iš kurios neišstojimo "mechanizmas" Maskvoje jau irgi buvo parengtas.
    Tačiau Vytauto Landsbergio įžvalgumo ir atkalumo dėka laisvai išrinkto Lietuvos parlamento pirmasis posėdis buvo sušauktas neatidėliojant ir Sąjūdžio deputatų parengti nepriklausomybės dokumentai priimti dar tą patį vakarą. Gerai pamenu, kai Kovo 11-osios išvakarėse Sąjūdžio atstovų susitikime su mums oponavusios partijos lyderiais pastarieji atvirai sakė: "Mes nepritariame jums ir jūsų parengtiems dokumentams, tačiau balsuosime "už". Tad prieš Kovo 11-osios dokumentus nebalsavo nė vienas iš tautos išrinktų Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo narių.
    Kaip ir mūsų pirmtakai 1920 metų derybose, taip ir mūsų dienų valstybininkai po Kovo 11-osios vadovavosi principine nuostata, jog NEPRIKLAUSOMYBĖ NEGALI BŪTI DERYBŲ OBJEKTAS. Kovo 11-osios dokumentai šią nuostatą įtvirtino kartu su VALSTYBĖS TĘSTINUMO principu. Po Nepriklausomybės atkūrimo Maskva, naudodama energetinę blokadą bei kitokiais būdais stengėsi priversti Lietuvą sustabdyti Kovo 11-osios Akto veikimą ir įvelti ją į derybas dėl nepriklausomybės. Tačiau tvirtas šių nuostatų laikymasis jau grindė kelią į Nepriklausomos Lietuvos tarptautinį pripažinimą. Jos buvo tvirta teisinė atrama daugiau nei porą metų trukusiose derybose su Maskva dėl abiejų valstybių tarpusavio santykių sureguliavimo ir okupacinės kariuomenės pasitraukimo tvarkos. Kovo 11-osios Aktas ir kiti dokumentai, be išlygų įtvirtinę Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą ir tęstinumą, paneigė ir visas oponentų spekuliacijas apie tariamai buvusį Lietuvos SSR valstybingumą ir lietuviškos okupacinės administracijos legalumą.
    Dabar matome, kiek daug metų teko Kovo 11-osios slenkstį peržengusiai Lietuvai valytis nuo okupacinių liekanų, vaduotis iš nomenklatūrinių grupuočių interesų ir sovietinio gyvenimo stereotipų. Jei po Kovo 11-ąją priimtų sprendimų tam tikros jėgos Lietuvoje neslėpdamos įniršio šaukė apie "istorinę klaidą", kurią paskui dar ilgai ir įvairiais būdais mėgino "taisyti", tai dabar jau niekas nedrįsta tiesiogiai užsipulti tų sprendimų. Tačiau jų rengimui ir įgyvendinimui labai įžvalgiai vadovavęs Vytautas Landsbergis ir šiandien tebėra aršiai užsipuldinėjamas, begėdiškai šmeižiamas ir užgauliojamas.
    Kovo 11 visiems atvėrė galimybę sutartinai kibti į atkurtos valstybės stiprinimo darbą, siekiant ne kuo daugiau pasisemti, bet kuo daugiau įpilti į Lietuvos aruodą. Tokią pat galimybę Kovo 11 suteikė ir mums, kurie praeityje priklausėme kompartijai ir buvome tapę kolaborantais. Kartu mums teko ir ypatinga pareiga - nuoširdžiu darbu atsilyginti Lietuvai už savo praeities klystkelius. Jei Kovo 11 pradėtą darbą būtume visi išvien ir nesavanaudiškai dirbę, Lietuva šiandien būtų daug stipresnė.
    Daug praeities duobių tebėra Kovo 11 kelyje ir daug negerovių laisvoje Lietuvoje. Tačiau esu įsitikinęs, kad sunkiausia prieš dešimtmetį pasirinkto kelio dalis, nors ir klumpant, jau nueita ir Lietuva nebeilgai trukus galutinai išsivaduos iš praeities klampynės, o jos ateitis bus graži ir saugi. Esu dėkingas Dievui ir žmonėms, kad leido ir man prie valstybės atkūrimo darbų pagal išgales nors truputį prisidėti.