Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
signataras
Liudvikas
SABUTIS
Tėvynės Sąjungos (Lietuvos Konservatorių) rėmėjas, nepartinis nuo 1990 m., Seimo narys, Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkas, Baltijos Asamblėjos Teisės komiteto narys.
Gimė 1939 m. vasario 1 d. Žemaitijoje. Vaikystė prabėgo Kretingos mieste, gausioje ir darnioje šeimoje. Prieš pat karą liko be mamos, augo padėdamas tėvui ūkyje, mokydamasis vidurinėje mokykloje.
Jaunystėje, baigęs Šilutės žemės ūkio mokyklą ir įsigijęs mechanizatoriaus specialybę, dirbo Karelų Suomijos miškų pramonėje, tarnavo sovietinėje armijoje, grįžęs į tėviškę dirbo vairuotoju-ekspeditoriumi, prokuratūros tardytoju, mokėsi vakarinėje vidurinėje mokykloje, dalyvavo politinėje ir visuomeninėje veikloje.
1973 m., baigęs Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, buvo paskirtas Ignalinos rajono prokuroru. Po šešerių metų persikėlė į Vilnių, kur tęsė teisininko darbą LKP Centro komitete. Po trijų metų paskirtas Lietuvos TSR prokuroro pirmuoju pavaduotoju, o po penkių metų - Respublikos prokuroru.
Už dalyvavimą Sąjūdžio veikloje, Lietuvos komunistų partijos veikėjams susitarus su Sovietų Sąjungos generaliniu prokuroru, 1989 m. pradžioje buvo atleistas iš prokuroro pareigų. Po to, kaip deputatas, išrinktas Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo sekretoriumi, o 1990 m. - nuo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio išrinktas Vilniuje deputatu, Aukščiausiosios Tarybos sekretoriumi ir Prezidiumo nariu. Aktyviai dalyvavo atkuriant pilietinę visuomenę ir Lietuvos nepriklausomybę. 1992 m., pralaimėjus Seimo rinkimus, dirbo Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovybėje Vilniuje, o nuo 1993 m. birželio mėnesio tapo laikraščio "Lietuvos aidas" juristu, dalyvavo Seimo nario rinkimuose Kaišiadorių apygardoje, dirbo Vilniaus miesto savivaldybės sekretoriumi.
1996 m. rudenį, kaip Tėvynės Sąjungos (Lietuvos Konservatorių) kandidatas, išrinktas Plungės apygardoje Seimo nariu. Yra Lietuvos teisininkų draugijos narys, Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras. Domisi valstybės valdymo ir savivaldos problemomis, mokslu, sportu ir kultūra. Kartu su žmona - medicinos seserimi - užaugino dvi dukras ir sūnų.
Kovo 11-osios Nepriklausomos valstybės atstatymo akto kai kurios variacijos
Nuo tų įvykių jau praėjo 10 metų, nuo jų didžiulio masto sueigų iki įstatymų tekstų spausdinimo mechaninėmis mašinėlėmis, iki dabartinės kompiuterinės Seimo dokumentų gamybos. Ir kaip bevertintum, be priekaištų atrodo kiekvienas tuo metu suformuluotas žodis ir sudėliota mintis. O tą švytintį, emocijų jūrą sukėlusį Aktą, sieja su kitais bendra, kaip gintarinių karolių jungtis - visi buvo tinkami ir jų buvo tiek, kiek reikėjo, kad apsaugotų tik ką gimusį Valstybės atkūrimo aktą ir atgaivintų kalbą, simbolius, pilietybę ir Konstituciją.
Dabar pilnateisio Akto dokumentas, kuris buvo perduotas Aukščiausiajai Tarybai svarstyti ir kurį, nežymiai pataisiusi Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11-osios vakariniame posėdyje vardiniu balsavimu priėmė ir viešai paskelbė, o Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis ir Aukščiausiosios Tarybos Sekretorius Liudvikas Sabutis nedelsiant pasirašė, yra neįkainojamas valstybinės teisės dokumentas. Jam suteiktas registracijos numeris ir tai reiškė pirmojoje sesijoje priimtą dvyliktą dokumentą. Už" nepriklausomybės paskelbimą vardiniu būdu balsavo 124 deputatai, nė vieno nebuvo prieš, susilaikė šeši, trys deputatai nedalyvavo balsavime.
Informavimo priemonėms buvo perduotas Akto dublikatas, be parašų tik su tuo pačiu, I-12 registracijos numeriu, patvirtintas skelbimui ir platinimui Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Protokolinio skyriaus" antspaudu. Aukščiausiosios Tarybos, vėliau pavadintos Atkuriamuoju Seimu, raštinė dar neturėjo herbinio antspaudo, nes tik tą dieną priimtu įstatymu Nr. I-11 Lietuva susigrąžino valstybės herbą - Vytį. Siūlymas tvirtinti Aktą LTSR AT antspaudu buvo atmestas.
Be to, pasaulį išvydo Akto didysis tekstas, paruoštas atskirame lape, be registracijos numerio ir antspaudo, V.Čepaičio pasiūlytas pasirašyti visiems deputatams, balsavusiems 1990 03 11 posėdyje. Tai įprasmino vardinį balsavimą, įvykio reikšmingumą, o parašais buvo sutvirtintas balsavusiųjų solidarumas. Pasirašė tą vakarą 114 deputatų. Vieni pirmųjų buvo - Česlovas Stankevičius, Bronislovas Kuzmickas, Kazimieras Motieka.Kitą dieną parašus paklojo dar 9 deputatai, o tie, kurie delsė, pristigus vietos, spaudėsi viršum kitų. Vienas parašas neįskaitomas, o gal jo ir nėra.
Galiojančio Akto tekstas, pasirašytas V.Landsbergio ir L.Sabučio, pažymėtas I-12 registracijos numeriu, yra patvirtintas Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo herbiniu antspaudu ir saugomas Seimo archyvuose. 1991 m. pradžioje, numatant SSRS agresiją ir grėsmę Lietuvos valstybei, du Akto tekstai su herbiniu antspaudu ir parašais išvežti už Lietuvos ribų, kad iškilus būtinybei, būtų patikimai išsaugoti, kaip nenuginčijami dokumentai ir svarbiausi argumentai Lietuvos laisvės bylai.
Dar vienas Akto tekstas su 123 parašais, kompiuteriniu būdu apdorotas išstumdant deputatų parašus į kitas lapo vietas, papildytas rėmeliais bei Lietuvos Prezidento Algirdo Brazausko parašu, platintas kaip suvenyras jį pasirašiusiems Aukščiausiosios Tarybos deputatams, kurie nuo 1992 m. pradėti vadinti signatarais.
Kas nulėmė tai, kad Kovo 11-oji tapo istorine data, kad būtent tomis dienomis Aukščiausioji Taryba įvertino, priėmė ir paskelbė niekam abejonių nekeliantį Aktą "Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo" ir jį lydinčių penkiolika kitų teisės aktų bei Kreipimąsi į pasaulio tautas?
Šio reiškinio vienu žodžiu nepaaiškinsi, tačiau tai buvo negęstančios ir neįveikiamos lietuvių tautos valios, jos priesaikų ir jos išrinktųjų bendro siekio ir bendro tikslo būti laisvės lydinys. Tie 124 iš 133 savo likimą buvo paaukoję prieš Sovietų imperiją, paaukoję žmonėms, o pasirašydami - balsavo, sprendimą asmeniškai patvirtino ištardami "taip" bei pasirašydami po Nepriklausomybės atkūrimo aktu, solidariai prisiėmė atsakomybę už Lietuvos likimą ne tik tą naktį, bet ir visomis vėlesnėmis dienomis iki paskutiniojo Aukščiausiosios Tarybos posėdžio 1992 m. lapkričio 19 dienos.